Archajiškiausias lietuviško dainavimo stilius – sutartinės – spalio pirmąjį savaitgalį skambės Italijos Toskanos ir Veneto regionuose. Projektą „Maros Rijos: Sutartinių magija Italijoje“, skirtą paminėti šimtosioms pasaulinio garso antropologės ir archeologės Marijos Gimbutienės metinėms, organizuoja šių regionų lietuvių bendruomenės. Renginys unikalus net tik tuo, jog jame bus primenamos renesansą išgyvenačios archajiškos lietuvių protėvių dainos, atliekamos dueto iš Lietuvos Lauritos Peleniūtės (vokalas, shruty box, būgnas) ir Tado Dešuko (smuikas, mandolina). Pažinti lietuviškų sutartinių stilių bei tradicijas kviečiami ir italai. Neabejojama, kad daugeliui jų tai bus pirmasis susitikimas su lietuviškomis promočių giesmėmis. Kaip portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja jų saugotoja vadinama Laurita Peleniūtė, sutartinės – tai bendrystę nešanti ir širdies ilgesį gydananti dainavimo sistema, kurią gali perprasti net neturintys dainavimo patirties.

Justina Puvačiauskaitė
ITLIETUVIAI.IT

Projektas „Maros Rijos: Sutartinių magija Italijoje“ jau šį savaitgalį kviečia į seminarą, kurį ves gerai Lietuvoje pažįstamas duetas Laurita Peleniūtė ir Tadas Dešukas, žinomi sceniniu vardu ,,Maros Rijos“. Tai naujausias profesionalių muzikantų projektas, kuriuo siekiama atgaivinti seniausią lietuvišką dainavimo stilių ir pristatyti jį plačiajai visuomenei.

Dabar su šiuo unikaliu lietuvių paveldu galės susipažinti ir italai. Du pasirodymai, dedikuoti 100-osioms mokslininkės Marijos Gimbutienės gimimo metinėms, seniausią lietuvių tautos užrašytą dainavimo stilių pristatys ne tik Italijoje gyvenantiems lietuviams, bet ir italų publikai. 

,,Pagrindinis tikslas – italų publikai, miestų, kuriuose mes gyvename, bendruomenei pristatyti lietuvišką reiškinį. Dalyvaujame vietų bendruomenių gyvenime ir visą laiką neslepiame savo kilmės. Visiems įdomu, kas yra Lietuva, kokios tradicijos. Tad norime, kad iš teorinio pasakojimo apie šias įdomybes būtų konkrečiai prisiliesta per vienos iš tradicijų, šiuo atveju – sutartinių“, – pasakoja projekto vadovė, Toskanos lietuvių bendruomenės valdybos narė, dailininkė Viktorija Skafaru.

• 

Renginio inciatyvinės grupės atstovė, Veneto lietuvė Ramunė Srugytė neabejoja, kad daugeliui italų tai bus pirmas susitikimas su magišku lietuvių folkloru.

„Gyvendama Italijoje galvojau, kad pasaulio muzikos įvairovės mačiusi Italijos publika tokio ypatingo lietuviško folkloro tikrai dar nebus girdėjusi. Jaučiau, kad turiu jį kažkaip pristatyti Italijai, bet vis tam nebuvo tinkamo momento,“ – portalui ITLIETUVIAI.IT pabrėžė R. Srugytė.

„Visiems įdomu, kas yra Lietuva, kokios tradicijos. Tad norime, kad iš teorinio pasakojimo apie šias įdomybes būtų konkrečiai prisiliesta per vienos iš tradicijų, šiuo atveju – sutartinių“, – V. Skafaru.

Labai svarbi ir vienijanti šių pasirodymų misija. Terminas „sutartinės“ yra kildinamas iš žodžių „sutarti“ arba „susitarti“, todėl renginiu norima suartinti ir suvienyti bendruomenę. Projekto vadovė V. Skafaru pastebi, kad italai nori pažinti bei prisiliesti prie kitokios kultūros ir tradicijų. Lietuviai turi išsisaugoję turtingą kultūrinį paveldą, todėl pažintis su šiuo lobynų gali suartinti abi tautas. 

Organizatorės teigimu, dalyviams reikia tik nebijoti leistis į šią patirtį, atsikratant išankstinių baimių nesugebėti dainuoti, nes svarbiausia – ne gebėjimas dainuoti, o pats dalyvavimas ir sukuriamas garsas.

„Žmogus, kuris ateina į tokį renginį, turi nusiteikti, kad ateina dalyvauti, o ne pasyviai stebėti. Ir tas momentas gali atrodyti nejaukus, nes žmonėms gali pasirodyti neįprasta“, – pabrėžia V. Skafaru.

Apie koncertus, kuriuose nėra žiūrovų, juose skambančių sutartinių renesansą ir magiją, atlikimo paslaptis bei gydančią galią portalui ITLIETUVIAI.IT plačiau pasakoja Italijoje viešinti archajiškos muzikos žinovė, promočių giesmių giedotoja Laurita Peleniūtė.

• 

• 

Dažnai esate vadinama dainų, giesmių saugotoja. Papasakokite plačiau apie sutartines, kurias saugo net pati UNESCO?

Sutartinės – vienos seniausių užrašytų lietuviškų liaudies giesmių. 2010 m. lapkričio 16 d. UNESCO oficialiai įtraukė lietuviškas sutartines į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai kas gi yra tos sutartinės? Daugiabalsės, ritualinės giesmės giedotos prieš šimtmečius žmonių, kurie dirbo žemę, gyveno Saulės ritmu, šventė lygiadienius, maitinosi ir rėdėsi iš gamtos, dirbdami sunkius darbus. 

„Sutartinių kelias, pasibaigęs ir nuėjęs užmarštin kaimo bendruomenėse, atgimsta šiuolaikinio miesto žmogaus pasaulyje, kaip bendrystę nešanti ir širdies ilgesį gydanti dainavimo sistema“, – L. Peleniūtė.

Šiandien, kai mums nebereikia sėti linų drabužiams, auginti rugių duonai, atsiranda vis daugiau laiko savo identiteto paieškoms, o kartais darosi ilgu kažko, ko kartais patys nesuprantame. Istorijos vingiai ir bangos, žmonių gyvenimo pasikeitimai, naujovės, paskandina užmarštin kai kurias tradicijas, bet esam liudininkai, kad viskas atgimsta. Kitaip, kitom spalvom, bet atgimsta. Taip ir sutartinių kelias pasibaigęs ir nuėjęs užmarštin kaimo bendruomenėse, atgimsta šiuolaikinio miesto žmogaus pasaulyje, kaip bendrystę nešanti ir širdies ilgesį gydanti dainavimo sistema. 

Šiame renginyje Italijos visuomenei pristatysite archajišką lietuviškų dainų stilių. Ar dažnai tenka sutartines dainas pristatyti ne tik lietuviškai auditorijai? Jeigu taip, – kokių reakcijų sulaukiate?

Prieš karantiną daug keliavau, sutartinės skambėjo nuo Indonezijos iki Sibiro. Italijoje jos skambės jau trečiąjį kartą. Savo mokymus labai dažnai pristatydavau ne tik kaip senųjų lietuviškų sutartinių dirbtuves, bet kaip stiprią komandinio darbo sistemą įvairiose konferencijose. 

Mane iki šiol stebina tai, kad sutartines užsieniečiai dainuoja laisviau, garsiau ir iš karto, kalbos barjeras nesudaro jokių problemų. Mokymų metu duodu vieną frazę, susikoncentravus ją galima greitai išmokti ir tada jau nerti gilyn į patirtis. Ir ši praktika yra ne tik būdas susipažinti su sutartinėmis, bet pažinti kultūrą per patyrimą. Į sutartinių ratus užsienyje, kuriuos vadinu Primordial Baltic songs, ateina labai įvairūs žmonės. 

Lietuvoje įkūrusi projektą „Promočių giesmės“ penkerius metus iš eilės organizavau atvirus senųjų dainų ir sutartinių ratus paprastiems žmonėms, kurie nori ateiti kur nors padainuoti. Tai ne kolektyvas ar grupė, tai renginys, kuriame kaskart susitinka nepažįstami žmonės, susėda ir dainuoja. Nuo mažyčių nedrąsių ratų iki šimtinių minių žmonės iki šiol renkasi ir dainuoja. Bet tam, ką turime šiandien, reikėjo laiko.

Turbūt kas antra moteris, registruodamasi į organizuojamus ratus, parašo: „aš nedainuojanti“, „neturiu patirties“, „ar pritapsiu, ar netrukdysiu“, „meška sėdi ant ausies“ ir pan. Vis galvoju, kas išmušė iš tų moterų pasitikėjimą savimi? Apie kokias žaizdas tai byloja? Šamanė iš Peru, smilkanti baltąjį šalaviją, murmanti po nosimi savo babos dainą, yra gerai, o mūsų babos daina – jau blogai? 

„Mane iki šiol stebina tai, kad sutartines užsieniečiai dainuoja laisviau, garsiau ir iš karto, kalbos barjeras nesudaro jokių problemų“, – L. Peleniūtė.

Kas uždengė burnas šio švento krašto moterims, kurios iki šiol žoliauja, uogauja, grybauja net gyvendamos mieste? Aš visada palaikysiu visas moteris, kurioms kas nors pasakė, kad jos nesugebės, kad joms nepavyks, kad jos neturi klausos ar kitų gebėjimų, yra per stiprios, per gražios ar dar kokios „per“.

Kai matau nuostabią moterį, drebančiu balsu bandančią pro ašaras iš savęs išspausti dainą, stebiu, kaip kitų palaikoma ji pražysta kaip gėlė, gyvai kintanti, nebijanti klysti, nes siekia augimo ir vidinės laisvės. Moterų palaikymas kažkoks stebuklingai galingas. Šiandien jos ne tik iš naujo mokosi dainuoti, bet ir gydosi žaizdas.

Pasaulyje gausu senųjų dainavimo būdų, kiekviena tauta unikali savo kultūra ir senosiomis dainomis. Vienos labiau naudojamos, kaip, pavyzdžiui, mantros ar afrikietiškos dainos, kitos – mažiau. Sutartinės yra labai senos ir taip pat priklauso senojo pasaulio unikalioms dainavimo sistemoms.

Panašių ritminių dainų grupėmis atrandama net Hokaido saloje, Japonijoje, jas dainuodavo jau išnykusi Ainu tauta. O svarbiausia dainoje – melodija. Ji turi ilgesnį kelią ir amžių, kalbos atsiranda ir išnyksta, o melodija gyvena, todėl nepriklausomai nuo tautos, melodija gali užgauti labai jautrią mūsų sielos dalį ir pravirkdyti, net jei ir nesuprantame kalbos. 

Papasakokite plačiau kaip vyksta šie užsiėmimai, ar dalyviams, galbūt vos pirmą kartą išgirdusiems sutartines, bus galima pramokti šio unikalaus dainavimo stiliaus?

Tai koncertas, kuriame nėra žiūrovų, visi yra dalyviai. Per ilgus metus projekte „Promočių giesmės“ gyvai išlavinta sistema lengvai įtraukia ir nė karto nedainavusį žiūrovą. Tam nereikia dainavimo patirties, tik smalsumo. Su kolega koncertuojame ir vedame sutartinių ratus tiek kartu, tiek atskirai, tačiau šį kart atvykstame dueto „Maros Rijos“ vardu, kuris reiškia – deivės Maros bangos. Kai keliauju viena, mane atpažinsite kaip projekto „Promočių giesmės“ veidą. 

„Po šio koncerto žmogus išeina pažinęs sutartinių dainavimo sistemą, patyręs ją savo kūnu ir balsu, išgirdęs istorijų ir pasakojimų apie Lietuvos istoriją ir protėvių gyvenimo būdą, skaudančiais žandais nuo šypsenos ir juoko, bei pilna širdim bendrystės“, – L. Peleniūtė.

Tiesa, šiuolaikiniam žmogui muzika visada prideda draivo, lengviau dainuoti ir smagiau mokytis. Mano kolega smuikininkas Tadas Dešukas yra puikus muzikos vedlys. Žmonių giedama sutartinė, vedama jo elektrinio smuiko, suskamba galingai ir nepamirštamai.

Tai galima vadinti koncertu, sutartinių dirbtuvėmis arba bendrystės pajautimo per sutartinę vyksmu. Mūsų tikslas –priminti, kad kiekvienas gali dainuoti, kad tai yra prigimtinė teisė, kad galime padėti vieni kitiems, kad galime kurti ir esame labai svarbi dalis vienos didelės visumos. Po šio koncerto žmogus išeina pažinęs sutartinių dainavimo sistemą, patyręs ją savo kūnu ir balsu, išgirdęs istorijų ir pasakojimų apie Lietuvos istoriją ir protėvių gyvenimo būdą, skaudančiais žandais nuo šypsenos ir juoko, bei pilna širdim bendrystės.

• 

• 

Dalyvausite ne tik renginiuose spalio Toskanoje ir Veneto regione, pasirodėte ir Italijos lietuvių bendruomenių suvažiavime Apulijoje. Numatytas intensyvus turas. Kaip pavyko viską suderinti, galbūt palaikote artimus ryšius su Italijos lietuvių bendruomene?

Tai iš tikro yra skirtingi renginiai, tačiau, mano akimis, tai yra vienas turas Italijoje ir trijuose regionuose jau jaučiu turinti savo seserų ratą. Prieš metus rašomiems projektams moterys sukūrė bendrą grupę internete, kurioje visus šiuos metus virė gyvenimas, darbas, planavimas, ilgi susitikimai ir pokalbiai. Gilinimasis į Marijos Gimbutienės knygas ir sutartinių reikšmę.

Manau, tai praturtino mūsų gyvenimus, pripildė mintis tikslais ir suvokimais. Labai dėl to džiaugiuosi ir negaliu patikėti, kad jau gyvai netrukus galėsiu jas apkabinti. Tai man dar kartą įrodė koks stiprus gali būti vidinis prigimties šaknų šauksmas kiekvienoje ir kaip susivienyję moterys tampa didžiulė jėga, jei turi bendrą tikslą.

Renginys dedikuotas pasaulinio garso antropologės ir archeologės Marijos Gimbutienės šimtmečiui. Kaip manote, kodėl būtent sutartinių dainų atlikimas įprasmina šios mokslininkės atminimą?

Mes atliksime ne tik sutartines. Atvežame visą skrynią liaudies dainų, o su jomis ir senosios kultūros liudijimą, nes liaudies daina yra skambanti istorija, kurioje užfiksuotas ir apdainuotas mūsų protėvių gyvenimas, jų džiaugsmas ir skausmas. Žmonių, kurie dirbo žemę, kėlėsi ir gulosi su saule, kurie buvo labai arti gamtos.  Šiandien mums nebereikia patiems sėti rugių duonai, linų drabužiams. Laikai stipriai pasikeitė. 

Sutartinės – tai senosios ritualinės moterų giesmės, kaip tradicija, visiškai numirusi kaimuose, bet atgimusi mieste ant asfalto. Ir toliau dainuojamos žmonių ne darbams dirbti, bet vienybei ir bendrystei kurti. Esame liudininkai atgimusios unikalios tradicijos. Tik jau ne mažais būreliais, kaip kadais, o didžiuliais vieningais ratais. Ir jei sutartinių renesansas nepaskatins žmonių dainuoti, tai padės jas pažinti ir gerbti. 

„M. Gimbutienė žvelgė ne iš Lietuvos į pasaulį, o, kaip motina, iš pasaulio į Lietuvą. Ir jos knygos patvirtina, kad esame stiprių motinų dukros ir mumyse teka jų kraujas“, – L. Peleniūtė.

Kaip mes su didžiausia meile pasiskiname čiobrelių ir liepžiedžių, kaip ant smilgos veriame žemuoges, kaip džiaugiamės rastais grybais, kaip pažeme skraidančios kregždės mums vis dar praneša apie artėjantį lietų. Mes šiek tiek kitokie, mes – iš senųjų knygų ir tokie išties esame iki šiol. M. Gimbutienė tai žinojo visada. Jos darbai kalba apie unikalų kraštą, kuriame susikerta daug senųjų kultūrų. Kraštą, kurio mituose ir raštuose galime atrasti kitų senųjų kultūrų atspindžių. Mes esame vienas, bet svarbus balsas pasaulio sutartinėje.

M. Gimbutienė žvelgė ne iš Lietuvos į pasaulį, o, kaip motina, iš pasaulio į Lietuvą. Ir jos knygos patvirtina, kad esame stiprių motinų dukros ir mumyse teka jų kraujas. Promotės mus stiprina sunkiomis gyvenimo akimirkomis, suteikia drąsos keisti ir keistis, ir lai tai primena apie mumyse tekantį paveldėtą kraują ir atsakomybę. 

Viena draugė kartą manęs paklausė: kaip galiu turėti žinių, jei mama ar močiutė man jų neperdavė? Bet jos perdavė kraują, kuris sukelia alkį ieškoti, o ieškant, – lemtį rasti.

• 

• 

• 

Kodėl Jums svarbu savo kūryba priminti tautai apie tradicijas ir istorinę lietuvių muziką? 

Matau tame labai svarbią vertybinę užduotį ir tai yra mano variklis vedantis pirmyn. Pasaulis, kuriame gyvename siūlo įvairiausių dvasinių ir kūno praktikų, kad pakeistume, pataisytume savo kūną ir mintis, perkrautume protą ir patobulėtume, išmoktume kažko naujo ir vis kažką keistume, keistume, keistume ir taptume tobuli ar bent geresni nei esame. Natūralu, nes viskas kinta. 

Ar yra tokia praktika, kuri sugrąžintų mus į ryšį su žeme? Gražintų mus į tuos laikus, kai žemė po kojomis buvo šventa, nes maitino? Praktika iš žmonių, kurie tikėjo gamta kaip dievu, kurie kėlėsi su saule ir guldavosi jai leidžiantis? Praktika senųjų primatų, kurie žinojo kiekvieną žolelės pavadinimą savo kieme? Kurie nemokėjo rašyti, bet ausdavo sudėtingiausius raštus ir vijo negirdėtas sudėtingas dainas?

Ar yra tokia praktika, kuri papasakotų mums mūsų krašto istoriją? Ar yra tokia praktika, kuri šiuo pasiutusiu laiku, lyg protėvių rankomis mus grąžina į mūsų vidinę tylą ir ramina lyg promotė prie krūtinės glausdama? Nurimk, nurimk, viskas gerai. Ar yra tokia praktika, kuri kalbėtų į mus savo senąja kalba ir kodais? Ar yra tokia praktika šiuolaikiniam žmogui, kuri visa tai aprėptu? Taip, yra. Sutartinės.

Kaip manote, kokį poveikį daro tradicinių dainų atlikimas šiomis dienomis?

Leidžia pailsėti. Tai tam tikra prasme panašu į meditaciją, kai reikia labai stipriai susikoncentruoti į tai kas vyksta dabar, būti čia visom mintim ir kūnu, kitaip nepavyks. Žmonės yra azartiški ir dar nebuvo nei vieno rato, kuris neįveiktų net sudėtingiausių sutartinių dainavimo sistemos. Rate nėra statusų, vaidmenų, profesijų, amžiaus cenzo, lyčių ir patirties. Visi lygūs. Tai išlaisvina, leidžia pailsėti ir kurti kartu.

„Mūsų tikslas – priminti, kad kiekvienas gali dainuoti, kad tai yra prigimtinė teisė, kad galime padėti vieni kitiems, kad galime kurti ir esame labai svarbi dalis vienos didelės visumos“, – L. Peleniūtė.

Kaip ir senosios dainos ar sutartinės, turėję maginę prasmę apsaugoti derlių, šiai dienai suteikia žmonėms bendrumo jausmą, to, – ko alksta mūsų širdys. Vienybės, išklausymo, supratimo ir priėmimo. Tai kitokia duona, bet be jos mes liekame labai alkani. Dvasinė kultūra yra mūsų sielos duona. Gali nukirsti šakas ir nupjaut kamieną, bet šaknų neišrausi.

• 

Projekto „Maros Rijos: Sutartinių magija Italijoje“ renginiai (italų kalba su vertimu) vyks:

Spalio 1-ąją Toskanoje, San Džiminjane (San Gimignano). Interaktyvūs užsiėmimai ir sutartinių pažinimas su duetu „Maros Rijos“.

Spalio 3-ąją Veneto regione, Skijuje (Schio). Kartu su eksperimentiniais interaktyviais užsiėmimais bus galima pasiklausyti ir grupės koncerto. Taip pat Veneto regione dalyviai galės išgirsti viešnios iš Italijos, fizioterapijos gydytojos Stella De Chino, studijuojančios vyrų bei moterų seksualumą, intymumą, ypatingai besidominčios M. Gimbutienės idėjomis apie priešistorinę socialinę matriarchalinę struktūrą ir apie tų laikų moteriškumo simboliką. 

Renginiai nemokami, dalinai finansuojami Lietuvos kultūros tarybos. Renginius globoja: Lietuvos garbės konsulatai Venete ir Toskanoje, San Džiminjano ir Skijaus miestų savivaldybės.

Pasiklausyti atlikėjos dainų galima: Sutartinių magija festivalyje “Mėnuo Juodaragis”. Laurita Peleniūtė ir Tadas Dešukas: Ėjau per laukų (Lietuvių liaudies ilgių daina)

Italijoje vykstančių meninių ir kultūrinių lietuvių autorių renginių atminties įprasminimo ir sklaidos internetinėje leidyboje projektą finansuoja: