Saulius Augustinas Kubilius
2010 m. liepos 25 d. archyvas

Nusileidus laiptais į Lietuvių koplyčią tuojau pamatome ir atpažįstame kaip savą centrinėje sienoje švytinčią Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motiną, o pažvelgus aplink, šoninėse sienose istorinius Lietuvos valdovus, krikštytojus, vyskupus, kankinius ir šventuosius, kurie tarsi vainikas apsupa iš visų pusių koplyčios lankytoją.

Rytinė koplyčios siena valdovų – joje Mindaugas, Vytautas Didysis, Jogaila ir jų statytos pirmosios Lietuvos bažnyčios. Vakarinė siena šventųjų – Kazimiero ir Juozapato Kuncevičiaus, Kražių skerdynių, Sibiro tremtinių kankinių knygelėje „Marija, Gelbėki mus!“ sudėtos maldos už tėvynės ir tikėjimo laisvę. Visus koplyčios monumentalius bareljefus dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, vienas iš pagrindinių koplyčios meninės koncepcijos autorių, sukūrė savo studijoje Niujorke. Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia šv. Petro bazilikos grotose, itališkai „Capella Lituana“, taip pat yra tituluojama „Lietuvos kankinių koplyčia“. Mūsų šalies kankinių, kurie savo gyvybes sudėdami kaip auką už tikėjimą ir laisvę galėjo iki galo susitapatinti su Nukryžiuotu Kristumi, o per Jį su pirmaisiais Romos kankiniais iš katakombų epochos. V. K. Jonynas parinko šviesųjį travertino akmenį koplyčios sienoms būtent todėl, kad šis akmuo jam priminė tufo uolieną, kurioje buvo kasamos katakombos. Katakombų, kaip kenčiančios Bažnyčios simboliu, buvo norėta priminti tuometinę Lietuvos padėtį, paliudyti, jog tauta, kuri yra okupanto stumiama iš savo šventovių Lietuvoje, sugeba krikščionybės centre – Šv. Petro bazilikos požemių grotose – sukurti šventovę, į kurią kryptų viso krikščioniškojo pasaulio žvilgsnis.
Lietuvių koplyčiai parinktoje vietoje, tarp šv. Andriejaus pilioriaus, vieno iš keturių, į kuriuos atremtas virš bazilikos stogo iškilęs Mikelandželo kupolas ir XVII amžiaus Motinos Gimdyvės koplyčios, veltui ieškotume nugriautos pirmosios šv. Petro bazilikos, Imperatoriaus Konstantino Didžiojo pastatytos IV amžiuje, pėdsakų. Koplyčioje, kuri yra buvusios konstantiniškos bazilikos transepto (skersinės navos) pietinėje dalyje, taip pat nepamatysime kai kurių per kasinėjimus užtiktų archeologinių radinių: trys sarkofagai ir devyni paprasti nežinomos epochos kapai buvo palikti ten, kur juos rado, išrikiuotus vienoje eilėje tiksliai palei koplyčios vakarinę sieną ir po dabartiniu grindiniu, išpuošto lietuviškiems audiniams būdingais raštais, sudėliotais iš serpentino ir porfyro akmens. Kitą svarbų radinį galima pamatyti už rytinėje sienoje esančios angos, kurioje dabar stovi milžinas Rūpintojėlis (skulptorius Alcide Ticò): ten, gerokai aukščiau koplyčios grindų, yra 10 metrų ilgio, freskomis išpuoštas koridorius, kurio antras galas yra užmūrytas. XVII amžiuje šiuo keliu būdavo nusileidžiama iš bazilikos į tuomet naujai pertvarkytas grotas. Tikriausiai popiežiai Klemensas VIII (1592-1605) ir Paulius V (1605-1621), o gal dar kiti popiežiai su kardinolais, dvasininkais ir maldininkais šiuo koridoriumi eidavo į grotose įkurtas koplyčias ir iki pat už kelių dešimčių žingsnių nuo Lietuvių koplyčios esančios svarbiausios Vatikano bazilikos relikvijos, Apaštalo šv. Petro kapo.
Lietuvių koplyčios Vatikano bazilikoje idėja, puoselėta skirtingų emigracijos bangų užsienio lietuvių, buvo įgyvendinta per trejus metus. Ruošos darbai buvo pradėti kai tik buvo gauta žinia, jog Vatikanas pritarė užsienio lietuvių vyskupų 1967 metų gegužės 5 dienos prašymui. Kol Šv. Petro Bazilikos Fabrikas, kuriam pavesta vykdyti visus šventovės priežiūros ir remonto darbus, ieškojo koplyčiai tinkamos vietos, užsienyje gyvavusių Lietuvos diplomatinių atstovybių ir užsienio lietuvių bendruomenių vadovai, parapijų klebonai ir vienuolijų vyresnieji susibūrė į Tarptautinį Organizacinį Komitetą, išrinko vyskupo Vincento Brizgio vadovaujamą Vykdomąjį Komitetą, kuriam Vatikano įstaigose ir Italijoje tarpininkavo Italijos Lietuvių Bendruomenės pirmininkas mons. Vincas Mincevičius, derinęs visus koplyčios statybos darbus su Šv. Petro Fabriko Techninės Direkcijos vadovu inž. Francesco Vacchini, Vatikano muziejaus laboratorija, įmone „Ditta Medici“ ir italais dailininkais Alcine Ticò, Alfredo Nena, Corrado Ruffini, Angelo Bartolotti, Pasquale Sciancalepre. 1970 metų pradžioje Romoje buvo sudarytas Lietuvių Koplyčios Šv. Petro Bazilikoje Šventinimo Komitetas. Jam pirmininkavo arkivyskupas Paulius Kazimieras Marcinkus, tuomet Vatikano banko IOR sekretorius. Garbės pirmininku buvo paskirtas didis lietuvių užtarėjas Vatikane, italas kardinolas Antonio Samorè, tuomet Sakramentų Kongregacijos prefektas. Komiteto Generalinio sekretoriaus pareigos atiteko ILB pirmininkui ir Italijos lietuvių sielovados vadovui mons. V. Mincevičiui.
Artėjant koplyčios inauguracijai buvo sudarytas aukšto lygio reprezentacinis Garbės Komitetas, kurį sudarė 11 kardinolų, 20 arkivyskupų ir vyskupų iš 12 kraštų, 3 vienuolijų vyresnieji, aukšto rango Šv. Sosto ir Italijos pareigūnai, be kitų buvęs Italijos Respublikos prezidentas Antonio Segni, Italijos Krikščionių demokratų parlamentinės frakcijos seniūnas Giulio Andreotti, Romos meras Clelio Darida, Italijos valstybės pasekretoris užsienio reikalams Angelo Salizzoni, Italijos katalikų akcijos pirmininkas prof. Vittorio Bachelet.
Oficiali Lietuvių koplyčios šventinimo iškilmės programa tęsėsi nuo 6 iki 8 liepos. Į Romą atvyko 500 lietuvių. Be romiečių, atvyko delegacijos ir grupės iš Vakarų Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Australijos bei pavieniai asmenys iš kitur, pav. iš Lenkijos. Skaitlingiausia buvo JAV lietuvių grupė. Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčią pašventino Vatikano bazilikos arkikunigas, kardinolas Paolo Marella. Apeigos vyko liepos 6 dienos pavakare. Į Altorių buvo įdėtos keturių šventųjų relikvijos – pirmojo baltų genčių misionieriaus vysk. Vaitiekaus, kunigaikščio Kazimiero, Bažnyčios vienybės kankinio vysk. Juozapato Kuncevičiaus ir jėzuito kankinio t. Andriejaus Bobolos. Po šventinimo apeigų Bazilikos arkikunigas koplyčioje celebravo pirmąsias Mišias.
Liepos 7 d., 8 val. Lietuvių koplyčią aplankė popiežius Paulius VI. Jis palaimino Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslą, bazilikos grotose aukojo Mišias, pasakė kalbą iškilmės dalyviams, juos palaimino. Popiežių lietuviai pasitiko jo garbei sugiedodami „Ilgiausių metų“. Giesmę maldininkai užtraukė dar kartą popiežiui atsisveikinant.
Liepos 8 dieną Mišias koplyčioje Šiaurės Amerikos lietuviams aukojo vysk. Vincentas Brizgys, o atskirai lietuviams iš Čikagos arkivysk. Paulius Kazimieras Marcinkus. Po šių Mišių užsienio lietuviai dalyvavo popiežiaus Pauliaus VI bendrojoje audiencijoje Šv. Petro bazilikoje. Juos popiežius atskirai pasveikino, prisiminė apsilankymą Lietuvių koplyčioje.
Iškilmės oficialią programą liepos 8 d. užbaigė šventinis priėmimas ir kultūrinė vakaronė, kurią Lietuvių koplyčios Šv. Petro bazilikoje šventinimo komitetas surengė „Hotel Columbus“ kieme, Via della Conciliazione. Dalyvavo per 700 žmonių. Pasibaigus iškilmėms lietuviai maldininkai grįžo į Lietuvių koplyčią liepos 9 dieną. Kardinolas Antonio Samorè vadovavo Mišioms tą dieną Romoje vykusio Pasaulio lietuvių katalikų suvažiavimo, įsteigusio Pasaulio Lietuvių Katalikų Federaciją, dalyviams, o vysk. Antanas Deksnys, už Lietuvos ribų gyvenančių Europos lietuvių ganytojas, aukojo Mišias į šventinimo ceremoniją atvykusiems tautiečiams iš Europos.
Bažnyčios Lietuvoje vyskupai ir vyskupijų valdytojai, kuriems dar 1967 metais buvo pranešta apie statysimą Lietuvių koplyčią, buvo formaliai pakviesti į iškilmes, tačiau neatvyko dėl anuomet savaime suprantamų priežasčių: Lietuva buvo sovietų okupuota, kartu su vietine Bažnyčia atskirta nuo pasaulio, nuo Romos. Vienintelis vysk. Vincentas Sladkevičius, nors buvo sovietų valdžios represuotas ir ištremtas iš savo vyskupijos, atsiuntė sveikinimą, kuriame pareiškė ištikimybę popiežiui. Vysk. Sladkevičiaus telegramos tekstą arkivyskupas Marcinkus perskaitė popiežiaus Pauliaus VI akivaizdoje bazilikos grotose.
Arkivyskupas Marcinkus visų dalyvių vardu sveikino popiežių, jam dėkojo už paguodžiančius žodžius ir tėvišką palaiminimą ir be kita ko prisiminė, kad lietuviai emigrantai, „kietai dirbę ir kovoję dėl duonos kąsnio, bet ypatingai norėdami išsaugoti savo dvasines vertybes ir tėvų palikimą, dabar jaučiasi pilnai atlyginti už visas kančias“. Arkivyskupas pažymėjo popiežiui Pauliui VI, kad jo dalyvavimas iškilmėje yra vienas iš svarbiausių įvykių lietuvių tautai po popiežiaus Pijaus XI įkurtos Lietuvos Bažnytinės provincijos.
Kardinolas Antonio Samorè koplyčios įgyvendinimo įvykį įvertino sekančiai: “Lietuvių tauta Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčios pastatymu krikščionybės centre paliko nevystančią, gilaus katalikiško marijinio pamaldumo gėlę“.
Popiežius Paulius VI Montini jautriais žodžiais dėkojo visiems, kurie prisidėjo kuriant koplyčią, jų pastangas pavadino „giliai religiniu ir kupinu išminties veiksmu“: „Labai vertiname jūsų rūpestingumą, kuriuo įrengėte ir išpuošėte šią koplyčią, sveikinam visus, kurie dalyvavo ir bendradarbiavo kuriant gilios dvasinės reikšmės ir meninės vertės darbą“.
„Lietuvių koplyčios steigimu buvo pakartotas itin pamaldus ir reikšmingas paprotys, daugelį kartų įvykęs šios palaimintos ir šventos vietos šimtametėje istorijoje, kai iš tolimų šalių atvykę piligrimai pasistatydavo savo mažas bažnyčias prie šv. Petro kapo. (…) Taip ir jūs, brangūs ir ištikimi lietuviai, šią vietą pasirinkote norėdami paguosti savo sielas malda ir viltimi, melsti šv. Petrą apsaugoti Jus, jūsų kraštą ir skaitlingus po visą pasaulį pasklidusius lietuvius“, – sakė popiežius Paulius VI. Jis palinkėjo, kad koplyčios įrengimas padės užsienio lietuviams būti „vieningais ir kupinais vilties“.
. . .
Prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslo Vatikano grotų koplyčioje priklaupė jau ne vienas popiežius ir neabejotina, kad daugiau apaštalo Petro įpėdinių melsis Lietuvių koplyčioje. Popiežius Jonas Paulius II buvo užėjęs į ją tiesiog pirmosiomis savo pontifikato valandomis; joje būdamas pajuto norą aplankyti Lietuvą, troškimą Vilniaus Aušros Vartuose suklupti po „Mater Misericordae“ atvaizdo. Priešingai negu buvo galima viltis pagal anuometinę tarptautinę politinę situaciją, lenkas popiežius šią svajonę įgyvendino. Atvykęs į Vilnių 1993 metais viešai papasakojo, kaip jis, vos tik išrinktas popiežiumi, nusileido į šv. Petro bazilikos grotose esančią Lietuvių koplyčią. Tai jos sumanytojai, užsienio lietuviai, norėdami didžiausioje krikščionybės šventovėje įrengtu iškalbiu paminklu visiems amžiams paliudyti savo tikėjimą į Kristų, savo prisirišimą prie Bažnyčios ir ištikimybę Apaštalų Sostui, melsdami už Lietuvos išsilaisvinimą priartino ir pirmąją popiežiaus kelionę.

(Nuotraukos: „Mons. Vincenzo Mincevicius/Don Francesco Murana fot. archyvas“)
<>
1. Fotografia Pontificia Giordani. Arch. fot. Mons. Vincenzo Mincevicius/Don Francesco Murana.
2. Fotografia Pontificia Felici. Arch. fot. Mons. Vincenzo Mincevicius/Don Francesco Murana.
3. Fotografia Pontificia Felici. Arch. fot. Mons. Vincenzo Mincevicius/Don Francesco Murana.
4. Fotografia Pontificia Giordani. Arch. fot. Mons. Vincenzo Mincevicius/Don Francesco Murana.
5. Fotografia Pontificia Felici. Arch. fot. Mons. Vincenzo Mincevicius/Don Francesco Murana.
6. Arch. fot. Mons. Vincenzo Mincevicius/Don Francesco Murana.