Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje – siurrealistinis jūržolių gamybos kooperatyvas
Balandžio 21-ąją dieną 59-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje duris atveria Lietuvos paviljonas, kuriame menininkas Robertas Narkus pristatys projektą „Gut Feeling“ – siurrealistinį kooperatyvą, įsikūrusį Castello kvartale ir gaminsiantį paslaptingą produktą iš jūržolių. Tai specifinė jų rūšis, žinoma kaip „wakame“ – ateities produktas, išspręsiantis maisto ir globalias problemas. Kita vertus, tai invazinė rūšis, įsiskverbusi į Venecijos kanalus. Lietuvos paviljono kuratorė – Neringa Bumblienė, o vienas iš svarbiausių instaliacijos „Gut Feeling“ konsultantų – kanadietis Deividas Zilberis (David Zilber) – garsus restorano-fermentacijos laboratorijos „Noma“ įkūrėjas. Plačiau apie šį siurrealistinį meno projektą, jo idėją ir svarbiausius aspektus, dar tebevykstant parengiamiesiems paviljono atidarymo darbams, portalui ITLIETUVIAI.IT papasakojo jo autorius Robertas Narkus.
Kristina Janušaitė-Valleri
ITLIETUVIAI.IT
Atokiau nuo turistinių zonų, Venecijos Castello kvartale, buvusios skalbyklos ir duonos kepyklos patalpose, įkurdintas Lietuvos paviljonas – menininko Roberto Narkaus projektas „Gut Feeling“ – kompleksiškas kūrinys, įsiliesiantis į vietinį mikrokosmosą. Siurrealistinis jūržolių gamybos kooperatyvas veiks iki pat bienalės pabaigos, lapkričio 27-osios.
„Gut Feeling“ – daugiasluoksnis kūrinys, balansuojantis tarp nuoširdaus siekimo pakeisti pasaulį, egocentriškų menininko ambicijų, humoro ir fikcijos.
Angliškas posakis „gut feeling“ reiškia nuojautą, pagal naujausius mokslo atradimus glaudžiai susiejančią žarnyno ir smegenų veiklas.
Bendradarbiaudamas su garsiu fermentacijos specialistu, kanadiečiu Deividu Zilberiu (David Zilber), įvairiais menininkais, mokslininkais bei vietos gyventojais, R. Narkus kuria siurrealistinį kooperatyvą, gaminantį paslaptingą menamą produktą iš Venecijos vandenyse išgaunamų jūržolių.
Ši dumblių rūšis, dar žinoma „wakame“ vardu, – viena svarbiausių, sparčiai atsinaujinančių maisto žaliavų, padėsiančių išspręsti nuolat augančias žmonijos mitybos ir globalizacijos problemas. Kita vertus, tai invazinė rūšis, įsigalėjusi Venecijos kanaluose.
Paviljoną sudaro dvi dalys, išsidėsčiusios viena prieš kitą esančiose patalpose. Viena jų skirta gamybai ir eksperimentams, kita – reprezentacijai ir platinimui. Taip imituojamas kapitalistinis gamybos modelis.
Balandžio 21 d. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje duris atvers Lietuvos paviljonas. Kokie įspūdžiai besiartinant oficialiam paviljono atidarymui? Ką Jums asmeniškai reiškia dalyvavimas Venecijos meno bienalėje?
Venecijos bienalė kartą gyvenime menininkui atsitinka. Jau kaip ir pripratau prie tos minties, kad ketvirtadienį (balandžio 21 d. – aut. past.) bus atidarymas.
Tai labai didelio ir ilgo etapo pabaiga – ruošiausi tam ketverius metus.
Žinant, kad Lietuva neturi pastovios paviljono vietos, kaip pavyko ją atrasti? Kodėl būtent Castello kvartale?
Pavyko atrasti paprastai. Išvažiavau į komandiruotę ieškoti tų erdvių ir buvo suplanuota aplankyti apie 20 vietų su vietiniu skautu Marco. Marco Scuratti yra mūsų vietos prodiuseris, padedantis įvairiais paviljono įgyvendinimo klausimais. Jis ir pats yra vietinis Castello gyventojas bei jau eilę metų dirba su Lietuvos paviljonais.
Mane visada domino socialinių klasių įtampos, teisybės, nelygybės klausimai, darbo, rajono kontekstas ir tas visas patosas, siejamas su Venecijos bienalės meno lauku. Kartu pats erdvės pasirinkimas šiuo atveju tampa svarbia kūrinio dalimi.
Tačiau dar einant pakeliui į pačią pirmąją lokaciją, kurią jis norėjo parodyti, praėjome pro šitą kampą, ir kažkaip supratau, kad noriu, jog paviljonas įvyktų čia. Tai buvo ir man pačiam netikėtas suvokimas, kita vertus, labai aiškiai supratau, kad paviljoną noriu daryti būtent šioje vietoje. Ši lokacija net nebuvo įtraukta kaip pasiūlymas, tiesiog praeinant pajautimas, vizija.
Iš kitos pusės, mane visada domino socialinių klasių įtampos, teisybės, nelygybės klausimai, darbo, rajono kontekstas ir tas visas patosas, siejamas su Venecijos bienalės meno lauku. Kartu pats erdvės pasirinkimas šiuo atveju tampa svarbia kūrinio dalimi.
Kaip gimė projekto „Gut Feeling“ idėja, pavadinimas? Kokia jo koncepcija?
Aš jau kurį laiką dirbu su klausimu, kaip žmonės priima sprendimus ir pastaruosius 10 metų įvairiais būdais bandžiau suprasti tuos motyvus, esančius už mūsų pasirinkimų, troškimų.
„Gut Feeling“ yra susijęs su intuicija, su neracionaliais pasirinkimais. Mano manymu, mums visada svarbu išgirsti tuos vidinius balsus ir atrasti drąsos pasielgti kitaip negu mums diktuoja politinė santvarka ar ekonominė logika.
Pats pavadinimas „Gut Feeling“ į lietuvių kalbą sunkiai išverčiamas terminas, bet yra susijęs su tam tikrais jausmais, kai tu intuityviai jauti vieną ar kitą jausmą bei suvoki, kad tai yra teisingas pasirinkimas.
Kartu „Gut Feeling“ nurodo žodžių žaismą: „gut“ – žarnos arba geras jausmas. Dabar egzistuoja ir racionalus mokslinis paaiškinimas, kad visas mūsų gyvenimas bei pasirinkimai yra glaudžiai susiję su žarnyno balansu.
Kokios temos bus gvildenamos? Kiek ir kaip projektą įtakojo Ukrainoje vykstantis karas?
Projektą įtakojo keletas aplinkybių – visų pirma, dabar jau primirštama pandemija.
Projektas yra apie tam tikrą optiką – apie tai, kaip matome pasaulį, kas yra svarbu, kas maža. Projektas – nuolatinė kelionė į vidų, į atidarymą, atsivėrimą. Šios Venecijos gatvės irgi yra kaip tam tikras žarnynas. Ir pats paviljonas veiks buvusioje skalbykloje ir buvusioje duonos kepykloje.
Prasidėjęs karas Ukrainoje viską apvertė aukštyn kojomis. Viena vertus, iškyla daug svarbių klausimų apie pasirinkimus, kuriuos darome kasdien. Projektas nuo pat pradžių kalbėjo apie menininko vaidmenį tokių krizių akivaizdoje, apie kalbėjimą ir drąsą pasakyti dalykus, kuriuos kartais būna sunku pasakyti.
Grįžtant prie klausimo apie besikeičiančias aplinkybes, įvyko keletas transformacijų. Per pandemiją kaip niekada tapome artimai pažįstami su tuo mikropasauliu.
Lygiai taip pat prasidėjęs karas Ukrainoje viską apvertė aukštyn kojomis. Viena vertus, iškyla daug svarbių klausimų apie pasirinkimus, kuriuos darome kasdien. Projektas nuo pat pradžių kalbėjo apie menininko vaidmenį tokių krizių akivaizdoje, apie kalbėjimą ir drąsą pasakyti dalykus, kuriuos kartais būna sunku pasakyti.
Antra vertus, kalba ir apie tam tikrą pripažinimą, kad esame netobuli, kad veikiame toksiškoje aplinkoje. Manau, jog tas suvokimas, kad nesame tobuli ir kad turime teisę klysti, yra judėjimo į priekį raktas.
Bienalė yra ne tik meno, bet ir politinis reiškinys – Lietuvos paviljono atstovai rašė ir laiškus, ir deklaravo savo pozicijas.* Bet tie procesai ne visada yra matomi. Pavyzdžiui, prisidėjome prie ukrainiečių katalogo išleidimo ir pan.
Vadinasi, menas neatsiejamas nuo politinių, socialinių reiškinių – vienaip ar kitaip reaguoja į vykstančias realijas?
Menas visada buvo glaudžiai susijęs su įvairiomis galios struktūromis – tiek su politinėmis, tiek su religinėmis bei su kapitalo srautais.
Tikiu, kad menas ir menininkai turi galią išplėsti etines ir moralines laikmečio sampratas. Atlieka svarbų vaidmenį tuose vyksmuose.
Kokia Lietuvos paviljono struktūra?
Pirminė paviljono idėja buvo ta, kad įsiterpia į jau egzistuojantį vietinių gyventojų mikrokosmosą. Paviljonas yra tarsi tam tikri vartai į šį skersgatvį, kuriame dabar sėdime, – išsiskleidęs per dvi, viena priešais kitą esančias erdves. Į šį skersgatvį neįmanoma patekti nepraeinat pro šiuos, Lietuvos paviljono, vartus.
Pati instaliacija yra struktūruota – primena produkcijos gamyklą, kuri perdirba invazines jūržoles, kurios irgi yra tam tikros plėtros bei kapitalizmo simbolis.
Viena vertus, šiuo metu pasaulis ir įvairi pramonė atranda jūržoles kaip tam tikrą atsakymą į visus mitybos, ekologijos klausimus. Antra vertus, tos jūržolės, su kuriomis dirbame čia, Venecijoje, yra suvokiamos kaip invazinės ir keičiančios vietinį mikropasaulį.
Iš jų mes kuriame ne visai tikrą produktą, kuris tarytum mįslė, kurią bandome išspręsti: kas tai yra, ko mums šiandien reikia? Dirbant su tuo produktu ir su visais jo gamybos ir vertės kūrimo mechanizmais, projektas įsivelia į tokią gyvą dramą, kur veikia įvairios jėgos ir troškimai.
Meno kūrinio forma, formatas – kiek tai svarbu?
Paprastas savo forma ir ambicija projektas. Skirtingi traukos taškai. Bet pačiame projekte yra ir vizualių, akį traukiančių objektų, foto koliažų, video. Pati instaliacija taip pat efektyvi – manipuliuoja su žiūrovo jausmais, su tuo, kaip atpažįstame tam tikrus elementus iš reklamų, Excel lentelių, iš verslo, komunikacijos pasaulio.
Instaliacija sudaryta iš judančių konvejerių, kuriuose juda tas paslaptingas produktas. Bet taip pat jį lydi fantastiniai, menami mano sukurti koliažai, kurie primena siurrealistinę gamyklą.
Kaip užgimė šio projekto idėja, minėjote, kad jau keletą metų nešiojote jo mintį?
Aš nuolatos stengiuosi pabėgti nuo tam tikrų temų ir stengiuosi atrasti kažką naujo. Būna juokinga, kai supranti, kad atsidūrei labirinte ir sprendi klausimus, kurie tau yra aktualūs nuo labai seniai.
Vaikystėje labai norėjau mikroskopo ir buvau sutaupęs pinigų jo įsigijimui, bet pakeliui į parduotuvę piniginė įkrito į upę. Matyt, visa ši istorija, geriau nei bet kas kita, paaiškina ir paviljono temas – pinigai, mikropasaulis, išsipildę ir neišsipildę troškimai.
Jeigu pačia plačiausia prasme, tai nėra niekada nauja mintis. Dažniausiai tai yra darbas ir galvojimas apie tuos dalykus ir veikimas. Galvojimas labai skiriasi nuo veikimo. Tai yra paseka prieš tai buvusių minčių.
Dirbu ir su atidarymo tema, mane visada domino technologijos, bet koks veiksmas, reiškiniai, susiję su atidarymu, startu – start up‘ai.
Visada domino ir mikropasaulis. Gal net ir kažkiek kurioziškas yra tas domėjimasis mikropasauliu, nes vaikystėje labai norėjau mikroskopo ir buvau sutaupęs pinigų jo įsigijimui, bet pakeliui į parduotuvę piniginė įkrito į upę. Matyt, visa ši istorija, geriau nei bet kas kita, paaiškina ir paviljono temas – pinigai, mikropasaulis, išsipildę ir neišsipildę troškimai.
Su kuo tenka bendradarbiauti įgyvendinant šį projektą, kas prisideda prie jo realizavimo Venecijoje?
Prie projekto realizacijos dirba labai didelė komanda. Vien dabar mūsų yra gal dešimt žmonių, atsakingų už įvairias projekto įgyvendinimo dalis. Svarbu išskirti grafinio dizaino elementus, už kuriuos atsakingi Nerijus Rimkus ir Vytautas Volbekas. Taip pat svarbus Deividas Zilberis (David Zilber) – garsus restorano-fermentacijos laboratorijos „Noma“ įkūrėjas; autorius ir aktorius, kuris tampa vienu iš personažų, influencerių, projekto konsultantų. Paviljono kuratorė – Neringa Bumblienė. Svarbi ir technikų komanda.
*Reaguodama į Rusijos pradėtą agresiją prieš Ukrainą, Lietuvos paviljono komanda, kartu su kitų šalių nacionalinių paviljonų komisarais, kuratoriais ir menininkais, inicijavo viešą kreipimąsi į Venecijos bienalės organizatorius, kuriuo išreiškė paramą Ukrainai bei ragino oficialiai uždrausti Rusijos nacionalinį dalyvavimą šių metų bienalėje.
KAS: Lietuvos paviljonas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje „Gut Feeling“
KUR: Castello 3200 ir 3206, Campo de le Gate 30122, Venecija, Italija
KADA: Nuo 2022 04 23 iki 2022 11 27
„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja:
