Home / AKTUALIJOS  / Monumentas žmonijai iš žmonių: Lietuvos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje

Monumentas žmonijai iš žmonių: Lietuvos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje

Ilgai laukta 17-oji Venecijos architektūros bienalė, dėl pasaulinės pandemijos iš 2020-ųjų nukelta į šiuos metus, startavo. Ką vienoje svarbiausių meno parodų pasaulyje šiemet parodys Lietuva, prieš porą metų parsivežusi pagrindinį Venecijos šiuolaikinio meno bienalės prizą – Auksinį liūtą? Lietuvos menininko Julijono Urbono įsteigta Lietuvos erdvės agentūra Venecijoje į architektūrą, kultūrą ir meną kvies pažvelgti iš kosminės perspektyvos. Daugiau nei dešimtmetį gravitaciją ir nesvarumo būseną savo meninėse praktikose tyrinėjantis J. Urbonas Lietuvos paviljone pristatys vieną naujausių savo minties eksperimentų, architektūrinės fantastikos projektą – „Planetą iš žmonių“, kurią galime formuoti patys, dalyvaudami šiame kosminės choreografijos eksperimente. Projektu menininkas kelia svarbius astroetikos, astroestetikos ir astropolitikos klausimus. Kviečiame pasižvalgyti po įspūdingą Lietuvos paviljoną, kuris buvo įkurdintas mažai kam pažįstamoje erdvėje, vadinamoje paslėptu miesto brangakmeniu. Plačiau apie šį unikalų futuristinį projektą portalui ITLIETUVIAI.IT papasakojo jo autorius, menininkas, dizaineris J. Urbonas ir meno, rezidencijų ir edukacijos centro Rupert vadovė bei paviljono komisarė Julija Reklaitė.

Kristina Janušaitė-Valleri
ITLIETUVIAI.IT

Lietuvos paviljonas 17-oje Venecijos architektūros bienalėje, kuri šiemet vadinasi „How will we live together?“ („Kaip mes gyvensime kartu“) duris atvėrė vakar, gegužės 20-ąją. Paviljono atidarymas, norint išvengti masinių susibūrimų, išskirstytas į tris dienas. Jų metu bus organizuojami specialūs turai su gidu, kurie plačiau pristatys įspūdingą Lietuvos paviljoną.

Paviljoną planuota atidaryti Italijos karinio jūrų laivyno teritorijoje, kur 2019-aisiais veikė Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės opera „Saulė ir jūra (Marina)“, dalyvavusi Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje ir pelniusi pagrindinį – „Auksinio liūto“ apdovanojimą. Tačiau dėl griežtų anti COVID-19 reikalavimų, kurių laikosi kareiviai – įvykus bent vienam koronaviruso atvejui, būtų neleista atverti paviljono – teko pakeisti jo lokaciją.

Nors dėl instaliacijos gabaritų nebuvo lengva atrasti tinkamą vietą Venecijoje, paviljonas sėkmingai įkurtas vienoje iš nedaug kam žinomų erdvių, vadinamųjų paslėptais Venecijos brangakmeniais, – XVII a. renesanso Santa Maria dei Deleritti bažnyčioje, kuri yra toje pačioje miesto zonoje, Castello kvartale, netoli minėto karinio jūrų laivyno. Tokiu būdu paviljono lankytojams bus sudaryta unikali galimybė apžiūrėti ne tik Lietuvos paviljono instaliaciją, bet ir pačią bažnyčią. Ji lankytojams paprastai atveriama retai ir tik pagal specialius užsakymus.

Lietuvos paviljone pristatoma viena iš LEA programų – naujausias ir daugiausiai visuomenės bei kritikų dėmesio sulaukęs eksperimentinis architektūrinės fantastikos projektas – „Planeta iš žmonių“. Šiuo projektu menininkas J. Urbonas praplečia architektūros ir dizaino lauką, siekdamas permąstyti, kas apskritai yra architektūra ir kviesdamas diskutuoti apie etines, estetines ir politines kosmoso, kaip sunkiai suvokiamos ir apčiuopiamos erdvės, problemas. Tai naujo ir neįprasto architektūrinio darinio – planetos – iš žmonių kūnų konstravimas, pasitelkiant architektūros elementus ir technologinius įrenginius.

Paviljonas veiks kaip interaktyvi architektūrinė instaliacija, kurios ašis – trimatis skeneris. Jo pagalba lankytojai galės sudalyvauti šiame architektūriniame eksperimente bei prisiliesti kosmoso aukštybių – nusiskenuoti ir tokiu būdu tapti planetos iš žmonių dalimi. Jų trimatis, virtualus kūnas, bus perkeltas į astrofizikos simuliaciją, kuri ir modeliuos planetos iš žmonių formavimą, atsižvelgiant į įvairias astrofizikos aplinkybes.

Kaip gimė unikalus projektas, koks buvo jo kelias iki Venecijos bienalės ir kokią žinutę Lietuvos paviljonas siunčia prestižinės parodos lankytojams, portalo ITLIETUVIAI.IT skaitytojams pasakoja jo autorius J. Urbonas ir paviljono komisarė Julija Reklaitė.

Kuo Jums svarbus dalyvavimas Venecijos architektūros bienalėje?

J. Urbonas. Man nėra kažkas naujo, nes jau esu atstovavęs Lietuvai tarptautinio mastelio renginiuose: Milano trienalėje (2016), Lisabonos architektūros trienalėje (2013). Tarptautinės platformos svarbios kaip tam tikras forumas kritinei ir kūrybiškai diskusijai. Man svarbu, kad tai taptų ne menininko reklama, bet kad jaustųsi kažkoks poveikis, priklausomai nuo projekto – socialinis, psichologinis, ekonominis ar politinis. Pagrindinis tikslas būtų daryti savo idėjas, projektus paveikiais ir ne tam, kad parduotum save, bet kad publiką priverstum mąstyti.

Gegužės 20 dieną atsidaręs ir septynis mėnesius Venecijoje veiksiantis Lietuvos paviljonas virs Lietuvos erdvės agentūros laboratorija. Šios fiktyvios institucijos tikslas – tyrinėti nežemišką vaizduotę ir gravitacinę estetiką, pažvelgti į architektūrą, kultūrą ir meną iš kosminės perspektyvos. Kodėl pasirinkta būtent kosmoso tematika? Kas tam įkvėpė? Kokia Lietuvos kosminė tapatybė?

J. Urbonas. Tai išprovokavo mano beveik dešimties metų sąsajos su kosmosu – tiek gilinantis į šią tematiką, tiek bendraujant su ekspertais, ją nagrinėjančiais ar net dirbusiais kosmose. Prisidėjo ir Londono karališkajame meno koledže mano atliekamas meninis tyrimas, kurio tema buvo gravitacinė estetika. Natūraliai įsiliejau į kosminės kultūros kontekstą: pradėjau aktyviai dalyvauti simpoziumuose, įvairiuose kūrybiniuose projektuose, kuriuose siekiama išlaisvinti kosmosą nuo technologijų, verslo bei atverti erdvę kultūrai ir menui.

Kai grįžau į Lietuvą, suvokiau, kad čia nėra diskusijų apie tai. Kosmoso kultūros diskusijų trūkumas ir paskatino mane iš pradžių, kad ir labai abstrakčiai, kažką daryti. Pradėjęs gilintis į Lietuvos kosmoso tyrimų istoriją, aptikau įvairių perliukų, kurie ir formuoja Lietuvos kosmoso tapatybę. Vieni iš svarbesnių būtų lietuvių astrobotanikos tyrinėjimai. Pasauliniame kontekste tapome žinomi kaip astrobotanikos pionieriai.

Planetos iš žmonių skaitmeninė simuliacija ir Lietuvos erdvės agentūros dizainas, 2021. | Julijonas Urbonas ir „Studio Pointer*“ nuotr. Lietuvos erdvės agentūros vizualizacija

Lietuviai atliko tokius kompleksinius projektus, iš kurių vieno rezultatas iki šiol referuojamas įvairiuose moksliniuose straipsniuose: buvo užaugintas augalas nuo sėklos iki sėklos – pilną gyvavimo ciklą – atliekant tyrimus Sovietų Sąjungoje. Kadangi buvo sovietmetis, daugelis galvojo, kad tai rusų nuopelnas. Iš tiesų tai lietuvių pasiekimas. Teko aptikti ir kitų įvairių projektų, kurie pačioje Lietuvoje nelabai žinomi. Tai tam tikra prasme buvo kosmoso istorijos perliukų analizė, jų archyvavimas, kas vėliau išsivystė į kitus projektus. Tokiu būdu ilgainiui iš to susiformavo Lietuvos erdvės agentūra, apjungusi visus tuos paralelinius projektus.

Man svarbu, kad tai taptų ne menininko reklama, bet kad jaustųsi kažkoks poveikis, priklausomai nuo projekto – socialinis, psichologinis, ekonominis ar politinis. Pagrindinis tikslas būtų daryti savo idėjas, projektus paveikiais ir ne tam, kad parduotum save, bet kad publiką priverstum mąstyti, – J. Urbonas.

Kosmoso apibrėžimas gana platus, kaip ir pats Lietuvos erdvės agentūros pavadinimas. Referuoja ne tik į kosmosą, bet ir į kosmiškumą tiek erdvėje, tiek galvoje. Lietuvių kalboje žodį „kosminis“ vartojame ir kalbėdami apie tai, kas yra labai brangu, sudėtinga, nesuvokiama, glumina. Taigi projekto atžvilgiu žodis „kosmosas“ išsiplėtė ir į tokią reikšmę – kaip „kosmosas galvose“.

Būtent projektas „Planeta iš žmonių“ susilaukė daugiausia dėmesio, kritikos, todėl nutariau didinti jo mastelį ir įgyvendinti kaip kažką tokio, kas būtų susiję su Lietuvos kosmoso programa.

Kokia šių metų Venecijos architektūros bienalėje Jūsų pristatomo projekto „Planeta iš žmonių“ koncepcija? Kaip tai siejasi su architektūra? Kas Jums apskritai yra architektūra?

J. Urbonas. Architektūra yra vienas iš to projekto sluoksnių. „Planeta iš žmonių“ neturi vienos ašies. Projektą sudaro daugybė įvairių sluoksnių. Jo šerdis – labai paprastas karkasas, aptinkamas visuose mano projektuose. Tai tam tikra choreografija. Aš visuomet savo projektus pradedu galvodamas nuo choreografijos. Visų pirma ta choreografija turi būti neegzistavusi, beprecedentė, unikali. Pavyzdžiui, „Eutanazijos kalneliai“, kurie padarė mane žinomu Daktaro Mirties vardu, ar krentančios grindys, kurios meta žmones sinchroniškai vienu metu.

Jei pažvelgsime į jų idėjinę ašį, tai pamatysime, kad ją sudaro unikalūs judesiai. Judesiai gali būti grupės žmonių, individualaus žmogaus. Kalbant apie „Eutanazijos kalnelius“ – tai kritimo choreografija: žmogus krenta ne bet kaip, o erdvėje išpaišiau tą choreografiją taip, kad tas pasivažinėjimas kalneliais būtų unikali mirtis, elegantiška ir labai maloni. Tas judesys, kritimas erdvėje jis iki tol neegzistavo.

Taip pat yra su „Planeta iš žmonių“. Įsivaizdavau taip: turiu žmonių populiaciją, aš juos katapultuoju į kosmosą, ir kas iš to nutiktų. Suformuoju choreografiją. Pirmiausia atlieku nuodugnią istorinę analizę, ar nebuvo kažkas panašaus sukurta, žvelgiant tik iš choreografinės perspektyvos. Jeigu nebuvo, tada žiūriu, kaip tokio didelio mastelio, kolektyvinio šokio egzistavimas mus paveiktų, kokie būtų padariniai – psichologiniai, socialiniai, etiniai, politiniai. Tokių kompleksiškų padarinių analizei reikia nemažai laiko ir konsultacijų su įvairiais mokslininkais. Yra ir meninis kontekstas – pažvelgti į tai iš estetinės perspektyvos, kaip pasikeistų estetikos samprata, jeigu būtų toks reiškinys. Neišvengiamai įtraukiame ir architektūros žodyną.

Tai paradoksalus ir sarkastiškas sprendimas, nes pastaruoju metu žmogus yra vis labiau decentralizuojamas, ypač filosofijoje. O šis projektas, atvirkščiai, atsigręžia į žmogų kaip į centrą. Galime įsivaizduoti žmones kaip savotiškas plytas naujai planetai, – J. Urbonas.

Visų pirma architektūra yra tai, kas organizuoja žmones į grupes, suvienija juos. Viena iš esminių architektūros problemų – gravitacija. Kita – žmogus, apie kurį sukasi architektūra.  Turėdami tokį reiškinį – žmones, sklandančius kosmose – ir norėdami kalbėti apie architektūrą, suglumstame, nes nebėra minėtų problemų – gravitacijos ir žmogaus. Kas tokiu atveju nutinka architektūrai: ji dingsta ar turi būti permąstoma?

Tai užuomazgos, kaip formuojasi kosminis kritinis mąstymas bei atsiveria daugybė įvairių perspektyvų. Viena jų – svarstyti apie planetinio mastelio bioarchitektūrą. Vienas iš jos terminų yra teraformavimas. Anksčiau buvo kalbama tik apie tam tikros negyvenamos planetos transformavimą į gyvenamą, pavyzdžiui, Mėnulio ar Marso teraformavimą. Teraformavimas gali būti suprastas kaip planetinio mastelio architektūra.

Kaip minėjote, šioje meninėje-mokslinėje galimybių studijoje svarstote apie neįprasto architektūrinio darinio – planetos – konstravimą iš žmonių kūnų. Kodėl pasirinkti būtent žmonės kaip to konstrukto elementai?

J. Urbonas. Tai paradoksalus ir sarkastiškas sprendimas, nes pastaruoju metu žmogus yra vis labiau decentralizuojamas, ypač filosofijoje. O šis projektas, atvirkščiai, atsigręžia į žmogų kaip į centrą. Galime įsivaizduoti žmones kaip savotiškas plytas naujai planetai. Žmogus nurengiamas nuo visų konstruktų, kurie jį formuoja: rasės, lyties, kultūros. Žmogus tampa nebe žmogumi, o kita būtybe, pavyzdžiui, kiborgu. Ir kas ta architektūra, kai nebelieka esminių žmogaus poreikių?

Šios gana radikalios ir kontraversiškos įžvalgos bei perspektyvos provokuoja kosminę vaizduotę, apvalytą nuo žemiškųjų konstruktų.

Kokius klausimus ir problemas norima iškelti, į ką atkreipti tiek žiūrovų, tiek profesionalų dėmesį šiuo projektu?

J. Urbonas. Galėtume išskirti tris perspektyvas: astroetika, astroestetika ir astropolitika. Kalbant apie astroetiką, iškyla tokie klausimai, kaip gyvybės samprata – kas yra gyvybė ir kaip galime sugyventi su kitomis gyvybės formomis. Šiandien daug kalbama apie kitų planetų kolonizavimą. Žmonės biokolonizuoja jas siųsdami įvairius prietaisus ar patys keliaudami į kosmosą, nugabendami su savimi įvairias bakterijas, mikrobus, kurie nusėda įvairiose kosmoso vietose. Tam tikra prasme jau teršiame aplinką, kolonizuojame. Toks reiškinys išprovokavo astroetikos atsiradimą. Svarstomi kosmoso užterštumo, kolonizavimo, astrobiologijos klausimai.

Svarbu pažymėti, kad tai neseniai suaktyvėjusi diskusija apie minėtus dalykus, kurie skatina permąstyti save – pasižiūrėti į save iš ateivio perspektyvos. Šie procesai susiję su „Naujuoju kosmoso amžiumi“, kuris labai įtakoja projektą.

„Naujasis kosmoso amžius“ apibrėžiamas kaip toks, kuriame atsiranda vadinamoji kosmoso ekonomika. Tai naujų disciplinų atėjimas į kosminį lauką: vis daugiau jų prisideda priešdėlį astro- bei radikaliai permąstant savo teorinius pagrindus iš kosminės perspektyvos, pavyzdžiui, astrobotanika, astrobiologija, atsrosociologija. Tai rodo suaktyvėjusias tarpdisciplinines kosmoso diskusijas ir padidėjusį sąmoningumą – polinkio mąstyti žemiškai susivokimą.

„Planeta iš žmonių“ tam tikra prasme sutirština, dramatizuoja, kaip įsivaizduojame save. Galime galvoti apie šį projektą kaip monumentą žmonijai iš žmonių. Jeigu esame tiek prisidirbę ir nebegalime susitvarkyti Žemėje, tai ką mes čia galėsime palikti? Vietoj to, kad paliktume kosmines šiukšles, gal galime jas kažkokiu būdu suorganizuoti – sukurti planetinio mastelio monumentą žmonijai iš žmonių? – J. Urbonas.

Minėti procesai apibrėžia laiko dvasią: esame suglumę, nebežinome, kuo tikėti, kaip tikėti, vyksta išsilaisvinimas iš idėjinių centrų, visuotinis pasimetimas. Šis projektas susietas su tuo. Jis pereina per visas tris minėtas ašis: atsroetiką, astroestetiką ir astropolitiką.

Kita vertus, pastarąjį dešimtmetį vis labiau įtraukiame į savo kalbėseną ir socialinę vaizduotę bei apokaliptinius scenarijus, kuriuos atspindi kinas, literatūra, net žiniasklaida. Apokaliptinis žodynas tapo natūraliu ir nebestebina. Tai rodo mūsų polinkį mąstyti, įsivaizduoti ir nujausti ateitį per minėtą perspektyvą.

„Planeta iš žmonių“ tam tikra prasme sutirština, dramatizuoja, kaip įsivaizduojame save. Galime galvoti apie šį projektą kaip monumentą žmonijai iš žmonių. Jeigu esame tiek prisidirbę ir nebegalime susitvarkyti Žemėje, tai ką mes čia galėsime palikti? Vietoj to, kad paliktume kosmines šiukšles, gal galime jas kažkokiu būdu suorganizuoti – sukurti planetinio mastelio monumentą žmonijai iš žmonių?

Kaip pavyko surinkti tokią gausią profesionalų komandą, perteikti tą idėją kitiems komandos nariams ir praktiškai ją įkūnyti, suderinti įvairius projekto aspektus, detales, įžeminti šį projektą, jį materializuoti?

J. Urbonas. Pats projektas „Planeta iš žmonių“ vystomas maždaug jau 4-5 metų. Kiekvienam projektui reikia įvairių išteklių – labiausiai laiko ir intelektinių. Natūraliai per tokį laiką atsiranda tam tikra grupė žmonių, kurie prisideda ekspertize. O kartais visai atsitiktinai – patys žmonės atsiranda nekvietus. Į šį projektą galima žvelgti iš institucinės perspektyvos – tai Lietuvos erdvės agentūra, kosminė programa ir jai įvykdyti reikia žmogiškųjų, finansinių išteklių.

Lietuvos erdvės agentūros projektas „Planeta iš žmonių“ – kaip tam tikra metafora, skatinanti mąstyti, provokuojanti, kviečianti diskusijai. Nuo kosminės erdvės pereinama prie architektūrinės. Kokios pagrindinės laboratorijos architektūrinės kompozicijos detalės? Kokios jų funkcijos?

J. Urbonas. Visų pirma reikėtų paminėti, kaip susiformavo abstraktus, institucinis karkasas. Kodėl atsirado Lietuvos erdvės agentūra? Viena vertus, ji neapčiuopiama, bet tas neapčiuopiamumas yra labai svarbi Lietuvos architektūros paviljono dalis. Kartais tai įvardiju, kaip biurokratinę, korporatyvinę scenografiją. Šis pavadinimas ir visa komunikacinė dizaino kalba projektą paverčia tokiu, kuris balansuoja tarp tikrumo ir netikrumo. Grupė žmonių įtikina, kad galbūt iš tikrųjų galėtų egzistuoti tokia programa – „Planeta iš žmonių“. Tai suteikia įtikinamumo. Panašiai kaip mokslinėje fantastikoje yra tam tikros scenografinės priemonės, kurios padaro istoriją tikresnę, įtikinamesnę.

Konceptualus Lietuvos erdvės agentūros karkasas, visa jo korporatyvinė kalba yra neapčiuopiamos architektūros dalis. Čia priešistorė, kaip viskas susiformavo. O kai jau svarstėme apie kūną, pirmiausia prasidėjo nuo žmogiškųjų išteklių. Mąsčiau, kas galėtų tą kūną paversti savotiška laikina laboratorija – kaip kosminės programos pakilimo aikštele. Kviesdamas specialistus kurti tą Lietuvos erdvės agentūros kūną, pirmiausia visiems daviau užduotį – pasvarstyti apie savo sritį iš fantastinės perspektyvos.

Tai susiję ir su projektu, ir su mano ilga kūrybine praktika – reflektuoti, kaip galima būtų išlaisvinti mokslinę fantastiką, kaip tokį žanrą, iš konvencinių išraiškos priemonių – kaip literatūra ir kinas. Kaip būtų galima įtraukti kitas išraiškos priemones iš įvairių sričių: architektūros, inžinerijos, biologijos, kulinarijos ir kurti ne tik mokslinę fantastiką, bet ir architektūrinę fantastiką.

Žmonės gali nusiskenuoti: jų trimatis, virtualus kūnas, perkeliamas į astrofizikos simuliaciją, kuri modeliuoja būtent tą planetos iš žmonių formavimąsi, atsižvelgiant į įvairias astrofizikos aplinkybes, – J. Urbonas.

Kai susiformavo grupė žmonių, t. y. žmogiškieji ištekliai, jiems buvo duota tokia užduotis: svarstykite apie užduotį iš architektūrinės fantastikos perspektyvos, išsilaisvinkite iš dabartinių nuostatų, dogmų, galvokite apie ateitį. Jeigu esate žmogiškųjų išteklių vadybininkas, galvokite apie žmogiškųjų išteklių fantastiką. Jeigu esate komunikacinio dizaino atstovai, galvokite apie komunikacinio dizaino fantastiką. Visų tikslas buvo pagalvoti apie kažką, kas paverstų tą fantastiką kūnu.

Vienas iš pavyzdžių – architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora. Jie pradėjo svarstyti apie įvairias medžiagas, kurios būtų sunkiai atpažįstamos, turėtų referencinį nežemiškumą. Tokiu būdu buvo panaudotas plastikas. Plastikas – kaip fosilija, begalę kartų perdirbtas, suvyniotas, surištas, supintas į tokį darinį, kuris primena ateities fosilijas – postfosilijas. Kita vertus, primena žmogaus vidurius.

Svarbu paminėti ir projekto ašį – tai trimatis skeneris, kuris yra savotiška architektūrinės fantastikos interaktyvi dalis, skatinantis pasižiūrėti ne tik į projektą, bet ir apskritai į kosmosą, kaip į pilietinį, atvirą visiems reiškinį. Kartu tai ir skatinimas pasvarstyti ne apie antrąjį kosmoso amžių, apie kurį minėjau, bet apie trečiąjį, kuris kviečia visus būti jo dalimi – planeta iš žmonių. Projekte tai įgyvendinama trimačio skenerio pagalba. Žmonės gali nusiskenuoti: jų trimatis, virtualus kūnas, perkeliamas į astrofizikos simuliaciją, kuri modeliuoja būtent tą planetos iš žmonių formavimąsi, atsižvelgiant į įvairias astrofizikos aplinkybes.

Skeneris tampa koarchitektūros koforma, nes kiekvienas gali tapti to architektūrinio darinio ir tuo pačiu nežemiško šokio dalimi, nes atsistojus trimačio skenerio aikštelėje, jūs turite pasvarstyti ne apie bet kokią, o apie architektūrinę choreografinę vaizduotę: kaip savo kūnu galiu monumentalizuoti save bei tapti planetinio mastelio dalimi. Tai susiję ir su unikalia estetine įžvalga – vaizduotę išlaisvinti nuo vaizduotės, nes žodis „vaizduotė“ daugelyje kalbų (pvz., anglų, lietuvių) yra susijęs su vaizdu, tad ją svarbu išlaisvinti nuo akicentrizmo ir pasvarstyti apie kitas juslines formas – kaip kad choreografinė, viso kūno, vaizduotė, kuri puikiai pasireiškia šiame projekte, nes žmonės turi eksperimentuoti, surasti savo pozą, kuri atspindėtų tapatybę. Pamatę simuliacijoje, kaip veikia kosminio kūno formavimas, jie gali grįžti atgal ir kažką keisti.

Projekte nuo choreografijos, kūniškumo priartėjama prie simbolių, kuriuos matome ir vizualiame projekto pristatyme. Grafikos dizainerių Jakob Schlotter, Asya Sukhorukova sukurta programinė įranga žmonių kūnus paverčia šriftu, raidžių sistema: nuo konkretumo pereinama prie abstrakcijos, abstrahavimo.

J. Urbonas. Tų rašmenų sukūrimas buvo atsakymas į mano minėtą užduotį – pasvarstyti apie komunikacinį dizainą iš komunikacinio dizaino fantastikos perspektyvos. Jeigu kalbame apie šrifto iš žmogaus skeleto formavimąsi, randasi idėja, kuri nėra draugiška publikai, nes sunku perskaityti tą šriftą. Studio Pointer* dizaineriai Asya Sukhorukova ir Jakobas Schlötteris įsivaizdavo, kad ateityje nežinosime, koks bus skaitomumas ir ar išvis jis bus svarbus. Gal dizainas bus netgi ne visai draugiškas žmogui. Taip atsirado sunkiai perskaitomi rašmenys. Kita vertus, tai atspindi projekto ašį – skeletą – kaip viso projekto karkasą.

Kaip šis projektas „Planeta iš žmonių“ susisieja su šių metų bienalės tema „Kaip mes gyvensime kartu?“

J. Urbonas. Galima atsakyti dviem būdais, Pirmas yra tai, kad dažnai bienalė gana vėlai paskelbia savo skėtinę temą: pasižiūrint į paviljonų temas ir išvedant vidurkį, o ne atvirkščiai. Kita vertus, į klausimą „Kaip mes gyvensime kartu?“ galime atsakyti vienu sakiniu: projektas – kaip minties eksperimentas, kuris įsivaizduoja didelę grupę žmonių, surinktų į vieną vietą, pakankamai arti vienas kito, ir kas tokiu atveju tai populiacijai, kuri nurengiama nuo visų minėtų žemiškų konstruktų ir randasi vienoje vietoje, nutinka?

Tai vienas paveikiausių architektūros restart‘o, permąstymo, būdų. Ir kas ten nutinka, kokie padariniai, tą galima tyrinėti – ką projektas ir daro, tokiu būdu augdamas ir vystydamasis. Viena to vystymosi išraiškos priemonių yra publikacijos, iš kurių pirmoji – „Lithuanian Space Agency. Anual Report. No. 1“.

Paviljonas turėjo įsikurti karinio jūrų laivyno teritorijoje, tačiau dėl pandeminės situacijos teko perkelti į kitą erdvę – XVII a. renesanso bažnyčią. Kokios įtakos turėjo šie pokyčiai, ar teko kažką koreguoti, pritaikyti būtent naujai erdvei? Kokie pagrindiniai iššūkiai, susiję su paviljono lokacijos pakeitimu?

J. Reklaitė. Visų pirma džiaugiamės, kad paveldėjome erdvę Italijos karinio jūrų laivyno teritorijoje, kuri jau buvo atidirbta. Nebuvo lengva ta erdvė, nes tai karinė zona su savomis taisyklėmis. Investavome labai daug laiko, energijos ir resursų, kad ją būtų galima atidaryti žiūrovams, nes buvo įvairių reikalavimų, kad žiūrovai galėtų saugiai ateiti ir pan. Paskui paaiškėjo, kad kareiviai laikosi kur kas griežtesnių anti COVID-19 reikalavimų: jeigu pas juos būtų bent vienas koronaviruso atvejis, nebūtume galėję atidaryti paviljono. Tai buvo svarbi informacija, kuri lėmė paviljono perkėlimą. Buvo sunku atsisveikinti su ta erdve.

Praėjusių metų pabaigoje nusprendėme paieškoti alternatyvios erdvės. Pagrindinis iššūkis buvo tas, kad mes buvom nusižiūrėję ne tą patį „Saulės ir jūros“ paviljoną, bet šalia esantį sandėlį. Vienas buvo su balkonu, kuriame ir buvo „Marina“, o kitas – be balkono, švari erdvė. Mes į ją taikėmės ir ją ruošėme: turėjome suprojektuotą ir suplanuotą tai erdvei instaliaciją. Jau buvome įsigiję 6 m. aukščio kolonas, tad reikėjo erdvės, kurioje jos tilptų, o Venecijoje atrasti tokią vietą yra didelis iššūkis.

Visų pirma džiaugiamės, kad paveldėjome erdvę Italijos karinio jūrų laivyno teritorijoje, kuri jau buvo atidirbta. Paskui paaiškėjo, kad kareiviai laikosi kur kas griežtesnių anti COVID-19 reikalavimų: jeigu pas juos būtų bent vienas koronaviruso atvejis, nebūtume galėję atidaryti paviljono. Tai buvo svarbi informacija, kuri lėmė paviljono perkėlimą, – J. Rėklaitė.

Kita vertus, lokacija išliko ta pati – netoli Arsenalo. Dar kitokia erdvė, dar kita bendruomenė, religinė, kartu juos ir paremi: gaus resursų, kuriuos galės investuoti į šios bažnyčios priežiūrą.

J. Urbonas. Bažnyčios erdvė buvo kaip alternatyva. Paliko įspūdį, ypatingai lubos, nes pasakojama, kad trenkė žaibas, dėl to jos liko apdegusios, aprūkusios. Tai šiek tiek sukuria apokaliptinę nuotaiką, kaip ir bažnyčios grindys, nes Venecijoje dažnai būna potvyniai ir vyksta erozija. Tas įspūdis labai tinkamas projektui.

Kita vertus, bažnytinis ir apskritai religinis kontekstas taip pat skatina pasvarstyti, kas tikra ir kas ne ir apžvelgti kuo įvairesnes tikėjimo formas. Viena iš jų yra religija, kuri, sakyčiau, yra ir tikra, ir ne. Kaip ir projektas – ir tikras, ir ne. Todėl bažnytinis, ir apskritai religinis, kontekstas dar labiau išplečia projekto perspektyvų lauką.

Dvi skirtingos erdvės: bažnyčia ir instaliacija – kaip jos dera tarpusavyje?

J. Reklaitė. Pastebiu labai gražių sąsajų. Tai didelis iššūkis, nes bažnyčia labai turtinga savo dekoru. Bet man atrodo, kad viena kitą papildo. Todėl labai tyrinėjome, kokias medžiagas naudoti instaliacijai, buvo svarbūs atspindintys paviršiai. Instaliacija yra taip sukurta, padaryta, kad sudarytų tokį įspūdį, kad ji yra laikina: ateina čia, neliečia viduje esančių dalykų ir išeina.

Kita vertus, bažnytinis ir apskritai religinis kontekstas taip pat skatina pasvarstyti, kas tikra ir kas ne ir apžvelgti kuo įvairesnes tikėjimo formas. Viena iš jų yra religija, kuri, sakyčiau, yra ir tikra, ir ne. Kaip ir projektas – ir tikras, ir ne. Todėl bažnytinis, ir apskritai religinis, kontekstas dar labiau išplečia projekto perspektyvų lauką.

Šiuo atveju turėjome dar papildomai suderinti su vietos kurija, su vyskupu. Iš pradžių jiems kilo klausimų apie paviljoną, ar jis pakankamai sakralus, bet mes paaiškinome, kad nuo seno religija, mokslas, menas rasdavo bendrų taškų. Ir mums patiems tai buvo didelis iššūkis apgalvoti, kokį santykį galime atrasti. Vėliau supratome, kad atsiranda dar vienas interpretacijų sluoksnis, kaip kad Julijonas sako, projekto tikslas tas, kad žmogus nuo savo gyvenimo pakeltų akis į dangų, į kosmosą, į kažką, kas yra didesnio už mus. Todėl bažnyčia ir paviljonas vienas kitam netrukdo, gali veikti kartu.

J. Urbonas. Kalbant apie instaliacijos integravimą bažnyčioje, svarbu pažymėti didžiules šviesos bures (tai didžiuliai kreivalinijiniai reflektoriai), kurios įskliautina projektą. Viena vertus, sukuria invaziją, įsibrauna į erdvę, kita vertus, tampa jos dalimi.

Šiek tiek primena karo situacijas, kada erdvės netenka savo autentiško konteksto, dažnai bažnyčios, ir jose įkuriama kažkas laikino (pavyzdžiui, ligoninės ir pan.). Susikuria dviprasmiška ir paradoksali šios architektūrinės ekspozicijos situacija: viena vertus, instaliacija integruojasi, kita vertus – sukuria invaziją, įsibrauna į erdvę ir egzistuoja pati sau.

Kas sunkiausia buvo adaptuojant projektą bažnytinei erdvei, kuriant instaliacijas?

J. Urbonas. Pirmiausia gal tai, kad negalima mechaniškai susieti su architektūra: instaliacija turi būti išskleidžiama, paguldoma, pastatoma, nepažeidžiant jokių paviršių. O projektas didelio mastelio. Kabelių logistikos atveju, tai sudėtinga įgyvendinti be papildomų mechaninių pritvirtinimų. Todėl atsiranda specialios struktūros, karkasas, kuris kabelius ištiesia virš galvos. Tam tikra prasme projektas šiuo atžvilgiu skiriasi nuo ankstesniųjų, nes visos ankstesnės jo versijos buvo tokios, kad viskas buvo slepiama, kas primintų apie šiandienos technologijas (kabeliai, kiti įrenginiai) tam, kad atėjęs lankytojas, visiškai negalėtų pasakyti, kas čia yra, kad sukurtų nežemišką pojūtį.

Kai pamatome kabelius, technologijas, galime nujausti, kokią atlieka funkciją. Jeigu žiūrėsime iš ateities perspektyvos, galėsime pasakyti, kuriuo metu buvo pagaminti įrenginiai. Tokia buvo ankstesnė mano strategija: sukurti scenografiją, kuri viską užslėptų. Atspindintys paviršiai buvo tokie, kurie tarsi užmaskuoja save ir jie tampa aplinka. Naujoji, t. y. bienalės versija, yra tokia frankenšteininė: sulipdyta iš skirtingų versijų ir yra „išversta“: galime pamatyti, kas buvo viduje (kabelius ir kitus įrenginius). Tarytum primintų laboratorijas, kuriose balansuoja „hi tech“ su DIY, žodžiu, aukštosios technologijos su pasidaryk pats. Tarytum primintų pop-up, išskleidžiamą. laboratoriją.

Kokie ateities projektai?

J. Urbonas. Kuo įvairiausi. Vienas iš svarbiausių –projektą „Planeta iš žmonių“ padaryti Lietuvos nacionaline kosmine programa. Kiti – pamėginti nukeliauti į kitus žanrus, pvz., kosminė kulinarija, patyrinėti ir galbūt kažką realizuoti. Kia kurie projektai yar labiau pragmatiški, funkcionalūs, skirti egzistuoti viešoje erdvėje, pvz., žaidimų aikštelės, kurios dėl žemiškųjų aplinkybių turės būti saugios vaikams. Jie tampa kažkuo kitu būtent dėl tų žemiškų aplinkybių. Tai yra ir tokių visa serija, pvz., kaip paversti žaidimų aikštelę kosmine, bet čia, ant Žemės.

KAS: Lietuvos paviljonas Venecijos Bienalėje „Lithuanian Space Agency Presents Planet of People“

KADA: Antradieniais – Sekmadieniais
nuo 2021-05-22 iki 2021-11-21
10 val. – 19 val.
Pirmadieniais uždaryta (išskyrus gegužės 24 d.)

TURAI SU GIDU: Gegužės 20-22 d. visą dieną. Kitomis dienomis 18 val.
Registraciją turams rasite čia.

KUR: Venue: Chiesa di Santa Maria dei Derelitti, Castello 6691,  Barbaria delle Tole (rodyti maršrutą)

ĮĖJIMAS NEMOKAMAS

Tris Lietuvos paviljono atidarymo dienas, gegužės 20–22 d., turus po paviljoną ves pats J. Urbonas, kuratorius J. Boelenas ir asistuojanti kuratorė Milda Batakytė. Vėliau šią estafetę perims praktiką paviljone atliksiantys Vilniaus dailės akademijos, Vilnius Tech ir Vilniaus universiteto studentai. Ekskursijos vyks kiekvieną dieną 18 val.

Negalintys atvykti į Veneciją, turės galimybę virtualiai apžiūrėti instaliaciją „Planeta iš žmonių“ – specialiai 17-ajai Venecijos architektūros bienalei sukurtoje platformoje , kurioje pristatomi nacionaliniai kiekvienos šalies paviljonai. Platesnė informacija – oficialiame Lietuvos paviljono puslapyje ir Facebook paskyroje „Lithuanian Space Agency: Planet of People“.

Italijoje vykstančių meninių ir kultūrinių lietuvių autorių renginių atminties įprasminimo ir sklaidos internetinėje leidyboje projektą finansuoja:

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI