Elzė di Meglio. Asmeninio archyvo nuotr.

Naujoji Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė 33-ejų Elzė di Meglio, nors gimė Šiauliuose, tačiau užaugo sostinėje, į kurią su šeima persikraustė dar vaikystėje. Vilniuje, studijuodama prancūzų kalbos filologijos bakalaurą, susidomėjo italų kalba ir išvyko į Romą studijuoti Popiežiškąjame šv. Tomo Akviniečio universitete socialinių mokslų, kuriame tęsia studijas ir šiuo metu. „Aš nuo pat vaikystės buvau mokoma padėti artimui, būti jautriai kitų problemoms, išklausyti, jei galimybės leidžia – padėti“, – teigė šiuo metu kartu su vyru du vaikus auginanti E. di Meglio.

Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis, ar jo turite?

Auginant du vaikus – dukrą beveik ketverių ir sūnų vienerių metų, laisvalaikiui laiko lieka nedaug. Su dukra lankome šeštadieninę lietuvių kalbos mokyklėlę. Kadangi mano vyras kilęs iš Pietų Italijos ir tik savaitgaliais visa šeima galime būti kartu, stengiamės susipažinti ir lankyti vis naujas Romos ir jos apylinkių bei kitų miestų vietas.

Kokia Jūsų atvykimo į Italiją istorija?

Lietuvoje besimokydama prancūzų kalbos pajutau potraukį italų kalbai. Pradėjau domėtis. Baigusi universitetą tą pačią vasarą išvykau į Romą ir nuo rudens pradėjau studijuoti socialinius mokslus. Taip susiklostė likimas, kad tapau meilės emigrante. Romoje gyvenu nuo 2006 metų.

Kaip Jūs jaučiatės gyvendama Italijoje?

Jaučiuosi gerai. Esu laiminga, kad galėjau mokytis, esu dėkinga Dievui ir Italijai už šeimą ir du nuostabius vaikučius.

Kas Jums Italijoje patinka? Kas nelabai?

Italijoje man patinka žmonių šiltas noras bendrauti, gamta, gražūs miestai ir architektūra. Pagarbus jausmas šventoms vietoms. Truputį nusiviliu italų per dideliu atsipalaidavimu, neskubėjimu ir tai, ypač valstybinėse institucijose, kartais erzina.

Ko Jums trūksta gyvenant Italijoje?

Man asmeniškai trūksta tėvų, brolio šeimos, giminaičių, draugų su kuriais užaugau. Ypatingai auginant vaikus trūksta senelių artumo, kurie galėtų reikalingu metu padėti. Aišku, mes Romoje turime draugų ratą, bet tai ne tas pats.

Auginate du mažamečius vaikus. Koks Jūsų vaikų ryšys su Lietuva, kaip jį palaikote, puoselėjate?

Man labai svarbu, kad mano vaikai bendrautų su mano artimaisiais lietuvių kalba, nes turiu labai didelį ryšį su savo šeima ir neįsivaizduoju, kad mano vaikai negalėtų bendrauti su jais. Kiekvieną dieną kalbu su tėvais „Skype“. Šiandieninės technologijos mums padeda nejausti atstumo bei vasarą važiuojame beveik dviems mėnesiams pas močiutę ir senelį. Galiu tik pasidžiaugti, kad vaikai supranta, o dukra ir kalba lietuviškai.

Mišriose šeimose, mano nuomone, yra labai svarbu perduoti savo tradicijas. Mes turime dvigubą misiją – išmokyti mylėti Italiją, šalį, kurioje jie gimė ir auga, ir meilę Lietuvai, nes ir ten yra jų šaknys. Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Jei mes patys mylėsim savo Tėvynę, tik tada galėsime puoselėti (ugdyti) meilę Lietuvai. Namuose per šventes stengiuosi perduoti lietuviškas tradicijas, dalyvaujame Lietuvos ambasados Italijoje bei bendruomenės organizuojamose šventėse.

Ką patartumėte lietuvėms mamos, auginančioms vaikus Italijoje? Ką, Jūsų nuomone, svarbu žinoti auginant vaikus?

Patarčiau sau ir visoms lietuvėms mamoms turėti ištvermės ir kasdieninio ryžto kalbėti su savo vaikais lietuviškai. O svarbu žinoti, kad kasdienis indėlis į vaiką suteiks jam gyvenime bei ateity džiaugsmo ir galimybių.

Kada ir kodėl tapote Italijos lietuvių bendruomenės nare?

Lietuvių bendruomenės nare tapau, kai atvykau į Romą. Pradžioje dėl mokslo ir darbo ne visada galėjau būti aktyvia bendruomenės nare, bet gimus ir paaugus vaikams su mielu noru einame į susitikimus. Aš supratau, kad jau privalau perduoti lietuvybę savo vaikams, ir bendruomenė yra man pagalba. Beje, susitikimai yra svarbūs tiek ir man, nes jie padeda neatitrūkti nuo Lietuvos gyvenimo. Todėl, mano nuomone, bendruomenė yra turtas kiekvienam lietuviui ar tai būtų studentas, ar atvykęs dėl darbo, ar sukūręs mišrią šeimą. Susitikę mes galime paminėti kartu šventes, pasidalinti gyvenimo patirtimi.

Ko jums pačiai trūksta Italijos lietuvių bendruomenėje, ką norėtumėte pakeisti, vystyti?

Aš manau, kad mūsų ir šeimos narių italų dalyvavimas bendruomenėje padeda skleisti gerąją žinią apie Lietuvą kasdieniniame gyvenime. Renginių metu, dalyvaujant svečiams iš Lietuvos, manyčiau, reikalingas pranešimų vertimas į italų kalbą, kad jie galėtų pilnavertiškai dalyvauti ir priimti tą pačią žinią. Lietuvių bendruomenė turi savo istoriją, tai keisti nedrįsčiau, bet manau, kad visa mūsų komanda veiks bendruomenės labui. Manau, kad visi bendruomenės nariai turime susitelkti ir norėti, kad mums ir mūsų šeimos nariams gyvenimas būtų prasmingas ir garbingas.

Žiedūnė Morkūnaitė