Per Italijos miestus nuvilnijo Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtas koncertų ciklas „Langas į Lietuvą“. Milano, Florencijos ir Romos koncertų salėse susirinkusiai publikai pasirodė užsienyje kuriantys ir tarptautinį pripažinimą jau spėję pelnyti jaunieji klasikinės muzikos talentai – smuikininkė Dalia Dėdinskaitė, violončelininkas Gleb Pyšniak ir pianistas Robertas Lozinskis.

 

Projektas „Langas į Lietuvą“ – tai pačių D. Dėdisnkaitės ir G. Pyšniak sumanyta iniciatyva viename albume ir koncertinėje programoje pristatyti gražiausius lietuviškos klasikinės muzikos kūrinius.
Kalbėdamiesi su Italijos lietuvių naujienų portalu ITLIETUVIAI.IT ne vienerius metus užsienyje patirties besisemiantys muzikantai pasidalino mintimis apie savo planus, muziką, Italijos publiką, tėvynę, jos ilgesį ir pasiuntė linkėjimų Lietuvai.

 

Gal galėtumėte trumpai pristatyti, ką dabar veikiate, kur dirbate ir kokiu projektu dabar esate užsiėmę?

 

Glebas: Šiuo metu tęsiame projektą „Langas į Lietuvą“. Jei atvirai, iš pradžių nesitikėjau, kad jis bus toks sėkmingas, bet dabar, kai jau įvyko tiek puikių koncertų, jaučiu, kad jis gyvuos dar ilgai. Kaip žinia, su šiuo projektu dirbame mes su Dalia ir pianistas Gintaras Januševičus, kuris dėl patirtos traumos dabar, deja, negali groti. Gintarą laikinai pavaduoja iki tol tik socialiniame tinkle Facebook pažinotas Robertas. Su juo, Dalia ir vibrafonistu Mariumi Šinkūnu šiuo metu planuojame kitą projektą ir jau šią vasarą turėtume įrašinėti naują albumą, į kurį tikimės surinkti litvakų muziką. Beje, vieną tokių kūrinių savo koncertuose grojame jau dabar ir sulaukiame daug klausimų iš žiūrovų. Tačiau ne tik klausytojai, bet ir mes apie šią muziką žinome labai mažai, todėl tema dar labiau intriguoja. Galbūt netgi pats Džordžas Geršvinas turi lietuviškų šaknų.
Tai muzika, kuri turi turtingą istoriją. Apskritai, tos lietuviškos klasikinės muzikos, kurią mes grojame, įrašų nėra, o ką jau kalbėti apie litvakų. Yra tik natos, kurias randame bendradarbiaudami su bibliotekomis, archyvais.

 

Robertas: Įdomu, kad dar sausį su Glebu susirašinėjome dėl šio litvakų muzikos projekto, suplanavome įrašų datas, o jau po keturių dienų radau jo žinutę su prašymu paankstinti mūsų susitikimą ir pavaduoti susižeidusį Gintarą. Taigi sutikau, ir jau savaitė kaip groju kartu.

 

Kiek laiko jau gyvenate užsienyje ir kaip dėl to jaučiatės? Kokių minčių kyla, pamąstymų, išgyvenimų?

 

Robertas: Jau treti metai gyvenu Škotijoje, Glazgo mieste, kur kaip tik neseniai baigiau mokslus Glazgo konservatorijoje. Prieš tai tėvynėje gyvenau ir mokiausi Vilniuje, nors esu kaunietis. Mano nuomone, tai jau buvo išvažiavimas ir mažytis atitrūkimas nuo gimtųjų namų. Tačiau tada ir dabar Škotijoje jaučiuosi puikiai ir didelių išgyvenimų nekyla. Žinoma, kartais aplanko jausmas, kad būtų puiku grįžti gyventi į Lietuvą, ką ateityje tikrai padarysiu.

 

Glebas: Kadangi mes su Dalyte visą tą laiką esame pora, taigi viskas mudviem ir klostosi labai panašiai. Iki tol aštuonerius metus pragyvenome Vienoje, kur mokėmės ir dirbome. Jausmų buvo įvairių. Atrodytų, per tiek metų galima visiškai perimti austrišką kultūrą, gyvenimo būdą, tačiau kiekvienas menininkas yra individualybė ir šimtu procentų susitapatinti su kita šalimi jam neįmanoma.

 

Dalia: Austrijoje taip pat gyvenau aštuonerius metus. Praėjus savaitei po išvažiavimo, tapome pora ir kartu dirbame.

 

Kaip jaučiatės grįžę į Lietuvą? Kaip jaučiate, kur Jūsų namai?

Robertas: Dabar keliauti labai paprasta, dažnai grįžtu į Lietuvą ir sunkiai galėčiau pasakyti, kur tikrieji mano namai. Aišku, širdyje tikraisiais namais visad išliks Kaunas. Ten mano šeima, ten prabėgo mano vaikystė. Esu kaunietis, nors tuo pačiu laikau save pasaulio žmogumi ir puikiai jaučiuosi bet kurioje valstybėje. Man užtenka, kad būčiau reikalingas ir turėčiau brangius žmones aplink. Apskritai manau, kad mes esame labai laimingi, jog gyvename šiais laikais, kai taip paprasta keliauti po pasaulį.

 

Glebas: Esu gavęs pasiūlymą dirbti Lietuvoje, todėl šiuo metu su Dalia esame grįžę į Lietuvą. Aišku, ryšių su Austrija nepraradome, bet būname ten, kur jaučiamės reikalingi.
Manyčiau, kad menininkui susieti save su viena valstybe yra labai sunku, nes muzikuodamas tėvynėje tu privalai neprarasti ryšių su užsieniu, semtis tarptautinės patirties. Ir atvirkščiai, gyvendamas užsienyje tu privalai išlaikyti ryšį su savo gimtuoju kraštu. Todėl ir gyvendami Vienoje, su Dalia dažnai grįždavome ir rengdavome jaunųjų atlikėjų konkursus, projektus, esame padėję jauniems lietuvių muzikantams įsigyti instrumentų.

 

Dalia: Mes jau pusę metų gyvename Lietuvoje. Žinoma, ir iki tol dažnai grįždavome į Lietuvą, taigi nebuvome taip toli nuo jos atitrūkę. Tačiau jei kalbėtume apie išankstines nuotaikas ir tai, kaip jos kito, prisipažinsiu, prieš grįždami įsivaizdavome, kad situacija Lietuvoje yra šiek tiek geresnė. Tiesiog, būnant toliau nuo Lietuvos reikalų, iš šalies atrodo, kad ta lietuviška kasdienybė yra labiau pasistūmėjusi į priekį.

 

Kaip gyvenimas užsienyje veikia Jūsų muziką?

 

Dalia: Aš manyčiau, kad tai tik į naudą kiekvienam muzikantui. Mano atveju, studijos Austrijoje absoliučiai suformavo mano mąstymą.

 

Glebas: Manau, kad tarptautinė patirtis labai veikia muzikanto karjerą ir kiekvienam patariu tai išbandyti. Omenyje turiu ne tik grojimą su užsienio dėstytojais, bet ir pačią aplinką. Mane, kaip menininką, ugdo ir kitos šalies architektūra, kultūra ir žmonių bendravimas. Dar labai svarbu, kad, pavyzdžiui, Austrijoje jaučiama pagarba muzikanto profesijai, kai tuo tarpu Lietuvoje žmonių požiūris į muzikantus kelis kartus mane vertė jaustis keistai.

 

Robertas: Pritarčiau. Lietuvoje man irgi yra buvę situacijų, kai po prisistatymo, kad esu pianistas, sulaukdavau klausimų „ką aš dirbu?“, kai tuo tarpu Škotijoje prisistatęs pianistu sulaukdavau palaikymo komentarų, kad dirbu prasmingą darbą.

 

Gyvenate skirtingose skirtingų kultūrų šalyse. Ar esate kažką perėmę iš tų šalių? Kaip jaučiate, ar tai kaip nors daro įtaką Jūsų grojimui?

 

Glebas: Be abejonės, daro, tačiau gal ne kiek pačiam grojimui, o požiūriui į grojimą. Austrai tokie pedantai. Jiems viskas turi būti suderinta iki menkiausios detalės. Be to, ir paskaitos Vienoje buvo labai kokybiškos ir naudingos. Taigi, manau, kad tokie dalykai tik iš gerosios pusės atsispindi grojime. Kita vertus, semdamasis patirties iš kitos kultūros, muzikantas privalo stengtis neprarasti tapatybės.

 

Robertas: Glazgo konservatorijoje, bent jau mano fakultete, nėra nė vieno profesoriaus škoto. Ten yra didžiulis internacionalizmas. Kaip ir 52 iš įvairių valstybių suvažiavę studentai, taip ir dėstytojai yra atvykę iš įvairiausių pasaulio kampelių. Pavyzdžiui, aš mokausi pas dėstytoją, kuris gimęs Indijoje, dirba Škotijoje ir yra dar dešimt metų praleidęs Maskvoje. Turbūt dėl to ir negalėčiau pasakyti, kad ten yra susikūrusi škotiška grojimo fortepijonu mokykla. Apskritai istoriškai škotų klasikinės muzikos mokykla labai susijusi su Paryžiaus mokykla, dėl ko ir mano konservatorijoje yra nemažai tų, kurie tą prancūzišką grojimo fortepijonu techniką propaguoja.
Taigi galbūt dėl to būčiau linkęs kiek pritarti Glebui, kad menininką labiausiai veikia aplinka, kultūra ir ten gyvenantys žmonės. Mano nuomone, išvažiuoti, praplėsti akiratį yra labai naudinga, ypač muzikantui.

 

Jei būna metas, kai ilgitės tėvynės, ką tuomet darote? Kaip nuo to vaduojatės?

 

Dalia: Manau, kad kai yra artimas žmogus šalia, nesvarbu, kur tavo namai. Be to, pasaulis nėra toks didelis ir į tikruosius namus tu dažnai gali grįžti.

Aišku, pasąmonėje tikraisiais mano namais visada išliks Vilnius, bet realybėje – namai ten, kur yra man brangūs žmonės. Aišku, aš nežinau, nepatyriau, kaip sektųsi gyventi užsienyje, jei ten būčiau visiškai viena. Turbūt būtų sunku.

 

Glebas: Pritarčiau ir, manyčiau, kad netgi nebūtina gyventi užsienyje, kad tai pajaustum. Mano nuomone, net ir išvažiavęs į mažą miestelį žmogus susikuria savo aplinką, randa draugų, artimųjų ir laiko tai savo namais.

 

Robertas: Man išvis atrodo, kad tėvynė, tie namai, apie kuriuos mes dabar kalbame – tai žmonės. Dabartinėje savo perspektyvoje aš nemanau, kad tėvynė – tai medžiai, žemė, upės. Aišku, mums, gyvenantiems dabartiniais laikais, yra lengva kalbėti. Šiuolaikinės technologijos atstumą dar labiau sumažina. Aš nežinau, galbūt tikrai būtų labai sunku, jei kasdien negalėtume internetu pasikalbėti su tėvais ar kitais brangiais žmonėmis.

 

Dalia: Kita vertus, tas kasdienis susiskambinimas su artimaisiais, atrodo, dar labiau sukelia ilgesį, nei visiškas ryšio nepalaikymas, kol negrįžti. Taip yra, nes kalbant kyla didžiulis noras dalyvauti artimųjų gyvenime Lietuvoje. Imi sukti galvą, gal galėčiau kažkuo padėti, kad galiu ką nors padaryti, o dažniausiai galimybės teleidžia artimuosius palaikyti morališkai.

 

Glebas: Dar norėčiau šiek tiek paprieštarauti Robertui ir pridurti, kad tėvynė man – ne tik žmonės, bet ir aplinka. Pavyzdžiui, vasarą teko su parasaparniu pakilti virš Zarasų. Apylinkės lyg iš pasakos! Tačiau gal tiktai man taip atrodo. Tiesiog aš toks žmogus. Mėgstu būti gamtoje, žvejoti.

 

Kodėl susibūrėte „Langui į Lietuvą“?

 

Glebas: Su šypsena prisimenu, kad šio projekto idėja mums su Dalyte kilo sėdint kavinėje. Pirmiausia, turbūt dėl didelės meilės Lietuvai, jos kultūrai ir gamtai. Antra, nieko panašaus, kad viename albume būtų surinkta svarbiausia lietuvių klasikinė muzika, iki tol nebuvo.

Kita vertus, ypatingai originalia idėja šio albumo nevadinu, nes, mano supratimu, toks projektas jau seniausiai turėjo būti įgyvendintas. Juk iš pirmo žvilgsnio tikrai atrodo, kad surinkti kūrinius nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio iki šių dienų nėra nieko ypatingo. Tačiau tos lietuvių muzikos yra tiek daug, kad mes dar mažiausiai penkis albumus galėjome išleisti.
Mano nuomone, toks albumas yra tarsi Lietuvą pristatantis fotoalbumas. Už paramą labai esame dėkingi ambasadoms, Lietuvos kultūros atašė Austrijoje, kad parėmė mūsų idėją, ir ji virto nuo 2015 m. sėkmingai gyvuojančiu projektu.

 

Dalia: Manau, labai puiku, kad vykdami koncertuoti į užsienį, „vežame“ savo autentišką muziką, o ne grojame tai, ką visi jau daug kartų girdėję.

 

Glebas: Ir tikrai, čia be jokios savigyros sakau, kad beveik nebūna koncertų, kad nesulauktume klausimų apie muziką, kurią atliekame. Netgi buvo atvejų, kad vėliau priėję žmonės sakė „ačiū, per šį pasirodymą buvo vienas iš nedaugelio kartų, kai aš galiu didžiuotis, būdamas lietuviu“.
Tada, būna, supranti, jog muzika turi didžiulę galią, ir per valandos koncertą gali įpūsti tiek optimizmo.

 

Dalia: Per šiuos pasirodymus ir aš taip jaučiuosi. Matai, kad po pasirodymų žmonės ateina susigraudinę, užduoda klausimų.

 

Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?

 

Dalia: Istorija įdomi. Mūsų vieno draugo žmona, iliustratorė, grafikė, per vieną draugų pasisėdėjimą pasipasakojo, kad buvo jai taip patikusioje Kernavėje ir ant popieriaus nupaišė langelį. Tokį autentišką, kaip iš senos lietuvių pirkios. Nors albumo viršeliui tai nepasiteisino, bet pavadinimui postūmį davė. Manau, jis ir atspindi mūsų idėją.

 

Ką Jums reiškia rengti tokius koncertus, išleisti albumą?

 

Dalia: Mums patiems labai smagu, kad visur, kur grojame, atvežame kažką savo. Manau, kad pasaulio kažkuo kitu nenustebinsi. Todėl norėdami žmones patraukti, turime rodyti kažką autentiško, ką turime tik mes.

 

Glebas: Apskritai, jeigu muzikantas rodys kažką unikalaus, kažką savo, jis bus individualybe. Jis bus išskirtinis.

 

Ar galėtumėte apibūdinti, kokia yra lietuvių klasikinė muzika, kurią atliekate?

 

Robertas: Visų pirma, tai labai skirtinga muzika. Tiek savo laikmečiu, tiek pobūdžiu.

 

Dalia: Taip, nes ir mūsų kompozitoriai labai skirtingi. Į koncertinės programos Italijoje turą įtraukti kompozitorių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Loretos Narvilaitės, Anatolijaus Šendorovo ir Stasio Vainiūno kūriniai. Paimkime kad ir L. Narvilaitę ir A. Šenderovą, kurie gyvena tame pačiame laikmetyje, bet jų kūryba skiriasi kaip diena nuo nakties. Galima sakyti, kad tai klasikinė lietuvių muzika nuo pačios pradžios iki šių dienų. Tik gal kiek labiau melancholiška, liūdnesnė.

 

Glebas: Manau, kad labai originali muzika, kuri yra tokia, kokia yra.

 

Ar yra skirtumas atlikti užsienio kompozitoriaus ir Lietuvos kompozitoriaus muziką?

 

Robertas: Ne. Kitų jausmų, išskyrus, kad tai sava muzika, aš nejaučiu. Turiu omenyje techniškai. Aš manau, kad kompozitorius nėra kažkuo kitoks, jei jis yra lietuvis. Žinoma, kiekvienas turi savo muzikinę kalbą, savo istoriją.
Pavyzdžiui, prancūzai labai mėgsta pareikšti, kad niekas geriau negroja jų muzikos nei jie patys. Rusai sako, kad niekas Rachmaninovo koncerto nepagros gerai, jeigu jis ne rusas ar bent jau neturi slaviškų šaknų. Tačiau mes visi puikiai žinome, kad yra begalės nuostabių atlikimų, nepriklausomai nuo muzikantų tautybės.

 

Dalia: Manau, kad tai priklauso nuo tautos mentaliteto, nuo tradicijų. Vieni savinasi kompozitorius ir jų kūrybą, kiti atvirkščiai, yra linkę skleisti jų muziką. Pavyzdžiui, yra sakoma, kad jei važiuoji koncertuoti į Rusiją, net nemėgink vežti Čaikovskio, kai tuo tarpu kone per kiekvieną koncertą norvegai manęs prašo pagroti ką nors iš Edvardo Grygo repertuaro.

 

Glebas: Žinoma, kai grojame savus kompozitorius, jaučiame, kad kartu ir laviname publiką, ir kad ji atranda kažką naujo. Kas nors įsigyja albumą, kas nors papildomai pasidomi kurio iš kompozitorių kūryba.

 

Koncertuojate skirtingose šalyse. Kaip jaučiatės, kuomet vykstate koncertuoti į Italiją? Ar Jums sukelia kokių nors emocijų ši šalis?

 

Visi vienbalsiai: Sukelia.

 

Glebas: Žinoma, kiek daugiau tai priklauso ne nuo pačios šalies, o nuo žmonių, nuo publikos, kuri ateina į koncertą, ir kaip jį priima.

 

Dalia: Pritariu, nuo žmonių. Ir ne tik nuo žiūrovų, bet ir organizatorių.

 

Glebas: Taip, bet manau, kad dar labiau svarbi pati atmosfera koncerte.

 

Robertas: Patikėkite, mes, muzikantai, atmosferą jaučiame vien pagal tai, kaip žmonės ploja. Geriausias to pavyzdys – neseniai vykęs koncertas Florencijoje. Atrodo, vis grįžtame ant scenos, nueiname, o salėje vis dar aidi plojimai.

 

Dalia: Man irgi įstrigo Italijos publika. Labai šiltai priėmė koncertus. Ypatingai tai jautėsi, kai kalbėjau per pasirodymus, pristačiau kūrinius. Italai reagavo netgi tada, kai pasisakiau angliškai. Esu girdėjusi, kad daugelis jų sunkiai kalba angliškai, bet puikiai mačiau, kad per koncertus jie šypsojosi ir nuoširdžiai sekė kiekvieną mano žodį.

Nepalyginti šaltesnė šveicarų publika, kuriai prieš kelias dienas koncertavome Ciuriche. Jiems, austrams ir kai kuriems vokiečiams, tiesiog reikia laiko, kad galėtų suprasti, įsigilinti, atsiverti. Puikus to pavyzdys – A. Šenderovo kūrinys, kurį atlikdami su Glebu mes pradedame rėkti. Pamenu, Florencijoje ir Izraelyje žmonės plojo, o šveicarai ir austrai akivaizdžiai atrodė sudirgę.

 

Glebas: Dar vienas aspektas, kurį būtinai norėtume paminėti – kultūros atašė Julijos Reklaitės pagalba. Dirbti su ja Italijoje labai paprasta. Apskritai, manau, kad Lietuvai labai reikia tokių jaunų, veiklių specialistų.

 

Yra daug gabių muzikantų, bet ne visiems pavyksta tapti žinomiems ir pripažintiems. Ar galėtumėte išskirti bent po vieną charakterio bruožą, kuris reikalingas šiame kelyje?

 

Dalia: Aš manau, kad muzikantui reikalingas nuoseklumas ir savęs ieškojimas.

 

Bet ar negalvojate, kad šios dvi savybės šiek tiek prieštarauja viena kitai?

 

Dalia: Turiu omenyje nuoseklumą, kurį žmogus rodo savo pastangomis.

 

 

Glebas: Ir aš išskirčiau nuoseklumą, kai tu žinai savo kelią ir nori juo eiti. Pamenu, matematikos mokytoja mane bardavo, kad nepadariau namų darbų, tačiau aš visada turėdavau svarią priežastį – visą vakarą trukusias repeticijas. Kita savybė, kuri yra labai svarbi muzikantui, – darbštumas. Geras muzikantas iš kiekvieno savo pasirodymo turi reikalauti maksimumo. Tik tai jam padės ko nors pasiekti.

 

Dalia: Čia aš dar norėčiau pridėti, kad klaidinga siekiamybė yra stengtis tapti žinomu. Pastebėjau, kad muzikantai dabar daugiau pastangų įdeda gerindami viešuosius ryšius, o ne tobulindami savo grojimą. Kita vertus, tas žinomumas yra reikalingas, nes populiarumas padės daugiau koncertuoti. Tačiau tai jokiu būdu neturi tapti svarbiausiu prioritetu.

 

Glebas: Vėlgi nelygu, kaip muzikantas supranta tą žinomumą. Vieniems žinomumas – straipsniai spaudoje ar įrašai socialiniuose tinkluose. Tuo tarpu man žinomumas asocijuojasi su pripažinimu koncerte. Kad ir tas jau mano minėtas pavyzdys, kai žiūrovas po pasirodymo išdrįsta prieiti ir pasakyti, jog didžiuojasi būdamas lietuviu.

 

Robertas: Aš dar pridurčiau, kad geram muzikantui labai svarbus įvairiapusiškumas. Kad jis neužsifiksuotų tik ties grojimu. Manau, kad jeigu tu esi pianistas, visų pirma, tu esi artistas. Tu esi menininkas ir savo muzika turi ką nors sakyti. Todėl ir pabrėžiu – reikia keliauti, domėtis, plėsti akiratį.

 

Pajuokaukime: jei turėtumėte galimybę paprašyti vieno vienintelio noro, susijusio su Lietuva, kas tai galėtų būti?

 

Dalia: Aš norėčiau, kad nenugriūtų Gedimino kalnas (visi juokiasi).

 

Robertas: Būtų puiku, jei mūsų krepšininkai olimpiadoje pagaliau laimėtų auksą.

 

Glebas ir Dalia: (juokiasi) kaip tikras kaunietis!

 

O kaip skambėtų rimtas noras Lietuvai?

 

Glebas: Manau, kad viskas atsiremia į kultūrą. Nes kultūra – tai viskas. Ir supratimas, ir pagarba vienas kitam, ir bendravimas. Taigi norėčiau, kad visi vieni kitiems daugiau šypsotumės, ir kad politikai lengviau atrastų supratimą, ko iš tikrųjų reikia Lietuvai.

 

Robertas: Aš iš pradžių norėjau akcentuoti švietimą. Tiksliau, valstybės ir pačių žmonių pastangas skatinti švietimą, o ne kokias nors kitas sritis, pavyzdžiui, karybą. Mano galva, švietimas yra labai didele dalimi tos kultūros, kurią minėjo Glebas.

 

Dalia: Aš tiesiog palinkėčiau Lietuvai branginti laisvę.

 

Andrius Nenėnas