Toskanoje gyvenanti ir įvairiose paramos inciatyvose dažnai dalyvaujanti Lietuvos dviračių čempionė Edita Pučinskaitė kartu su dviračių klubo „Avis Bike Pistoia“ nariais prisijungė prie gausaus savanorių būrio, padėjusio tvarkyti didžiulio potvynio nusiaubtus Toskanos miestus. Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT dviratininkė pasakojo, kodėl nedvejodama išvyko valyti dumblo ir ką išvydo atslūgus potvyniui. Savanorystės idėjas inciatyvas skatinančią E. Pučinskaitę labiausiai sužavėjo kritinėse situacijose išaugantis italų solidarumas, o sukrėtė išmesti daiktų kalnai, liudijantys per kelis minutes stichijos suniokotus žmonių gyvenimus.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

Numinti dviračiu 200 kilometrų gerokai lengviau, nei valyti potvynio suneštą dumblą, – prisipažįsta Toskanoje savanoriavusi prestižinių „Tour de France“ ir „Giro D’ Italia“ lenktynių bei Pasaulio čempionato laimėtoja, tituluota Lietuvos dviratininkė E. Pučinskaitė.

Nors Monsummano Terme miestas, kuriame su šeima gyvena lietuvė, per potvynį, kilusį šiaurės Toskanoje, nenukentėjo, dviratininkė sako negalėjusi ramiai žiūrėti į stichijos vaizdus. Per stiprių liūčių sukeltą potvynį ištvinus upėms Toskanoje žuvo 8 žmonės, o tūkstančiai buvo priversti skubiai palikti savo namus.

Vos atslūgus vandeniui, E. Pučinskaitė įsitraukė į iš visos Italijos suvažiavusių savanorių gretas, kurie kartu su kariais ir gelbėtojų tarnybomis jau antra savaitė darbuojasi užlietose teritorijose, valo dumblą, dalina paramos paketus ir padeda kuo greičiau atsistoti ant kojų. Vietiniai gyventojai savanorius ne veltui praminė „purvo angelais“ (it. angeli del fango), dėkodami už pasiaukojančią ir labai reikalingą pagalbą tragedijos akivaizdoje.

• 

• 

• 

„Pagalbos dar tikrai reikia, nes ekstremali situacija nesibaigė. Tiems, kas nenukentėjo, gyvenimas tęsiasi, grįžta į savo vagas, o tie, kurie nukentėjo, lieka su savo problemomis. Yra dar žmonių, kurie braido po purvą ir tikrai dar daug laiko užtruks, kol viskas bus išvalyta. Mūsų dviračių klubas „Avis Bike Pistoia“ ir gimė su tokiomis solidarumo idėjomis, todėl stengiamės kiekvieną dieną suorganizuoti bent kokią grupelę ir tiek, kiek bus reikalinga, norime prisidėti. Susižinome, kur labiau reikia, kur stipriau kas nukentėjo, tai ten ir einame“, – apie sprendimą prisijungti prie savanorių pasakoja E. Pučinskaitė.

„Iš tiesų, iniciatorė buvau aš, nes negalėjau išsėdėti vietoje, galvoje man vis sukosi tie matyti vaizdo įrašai, nuotraukos“, – E. Pučinskaitė.

Dviratininkų mėgėjų klubas „Avis Bike Pistoia“, kuriam šiuo metu priklauso 2010 m. profesionalios sportininkės karjerą baigusi Lietuvos dviračių čempionė, nuolat remia įvairias savanorystės inciatyvas. Jau daugiau kaip dešimtmetį Toskanoje kasmet rengia E. Pučinskaitės vardo labdaros varžybas „Gran Fondo Edita Pučinskaitė“, o klubo narius vienija kraujo donorystės palaikymo idėja.

E. Pučinskaitė pasakoja, kad ir šį kartą į jos raginimą padėti nukentėjusiems nuo potvynio klubo nariai sureagavo labai pozityviai. Todėl vietoj dviračių daugelis ėmė kastuvą į rankas ir drauge darbavosi.

• 

• 

• 

„Vienas esi labiau pasimetęs, nes nežinai į ką kreiptis ir kur eiti, o kaip susiburiame grupelė, tada galima geriau susiorganizuoti. Iš tiesų, iniciatorė buvau aš, nes negalėjau išsėdėti vietoje, galvoje man vis sukosi tie matyti vaizdo įrašai, nuotraukos. Tada pradėjau visus raginti, nors nežinojau, nei kur eiti, nei kur kreiptis. Tada gavome informaciją, kad potvynio paveiktame Quaratta miestelyje labai bloga situacija, nuostabi biblioteka užtvinusi, visos knygos sugadintos. Tada visiems pasakiau: viskas – aš važiuoju, nors net nežinojau kur važiuoti“, – patirtimi dalinasi E. Pučinskaitė.

Skaičiuojama, kad potvynio šiaurės Toskanoje sukelti nuostoliai gali siekti milijardą eurų. Nukentėjo ne tik tūkstančiai gyventojų, bet ir daugybė įmonių, nes vanduo užliejo industrinę zoną, kur sutelkta didelė dalis Italijos tekstilės pramonės.

„Tikrai pamatai, kaip per kelias sekundes buvo suniokoti žmonių gyvenimai ir tai palieka jaudinančią emociją, suvokimą, kaip viskas gali greitai pasikeisti, kaip trapu ir kaip reikia būti morališkai pasiruošus viskam“, – E. Pučinskaitė.

E. Pučinskaitė pasakoja, kad vaizdai gatvėse iš tiesų šokiravo. Nors vandens jau beveik nebebuvo, visur matėsi didžiulis sluoksnis purvo, kuris užpylė ir akimirksniu sugadino viską, ką rado savo kelyje. Žmonėms teko išmesti ne tik turtą, bet ir viso gyvenimo prisiminimus. Bene labiausiai lietuvę sukrėtė potvynio užlieta svarbi biblioteka, kur dumblas sunaikino didelius archyvų klodus.

• 

• 

„Mes atvažiavome kelios dienos po potvynio, viskas jau buvo kažkiek iškraustyta, todėl didžiulį įspūdį paliko tie išmestų gyvenimų kalnai prie namų: šaldytuvai, televizoriai, baldai, įvairūs atsiminimai. Nešė žmonės maišų maišais, nuolaužų ir sugadintų daiktų buvo krūvų krūvos, nors sunkvežimiai jas nuolat išvežinėjo.

Tikrai pamatai, kaip per kelias sekundes buvo suniokoti žmonių gyvenimai ir tai palieka jaudinančią emociją, suvokimą, kaip viskas gali greitai pasikeisti, kaip trapu ir kaip reikia būti morališkai pasiruošus viskam, – pasakoja E. Pučinskaitė. – Mes buvome nukreipti į biblioteką. Į ją patekus, širdis tikrai verkė matant sugadintas knygas, lyg būtų išmestas visas gyvenimas. Labai didelis archyvas tos bibliotekos, kuris buvo rūsyje, ir ten knygos buvo visiškai sugadintos. Jos buvo ne tik aplietos, bet išterliotos dumblu, nes upės ne šiaip išsiliejo, o ištiško su visais purvais, kurie suniokojo viską.“

Dviratininkė pabrėžia, kad savanorių darbas buvo puikiai organizuotas ir, nepaisant visų stichijos sukeltų iššūkių, veikė kaip suderintas laikrodis.

„Buvo labai daug žmonių ir visiems užteko darbo. Įsisukti į tą solidarumo komandą buvo labai gera – grįžome pavargę, bet tokie pakylėti“, – E. Pučinskaitė.

„Nors Italijoje tikrai daug problemų, be tokiose kritinėse situacijose civilinė sauga (it. protezione civile), sakyčiau, funkcionuoja labai gerai. Viskas buvo organizuota, užteko įsilieti į komandą. Stovėjo civilinės saugos pavėsinė, kur buvo siūlomi net užkandžiai savanoriams, suvažiavusiems iš visos Italijos. Užteko ten nueiti, niekas nieko neregistravo, bet nukreipė ten, kur labiausiai reikėjo, žinojo visas kritines vietas ir, pasižiūrėję į žmogų, kaip jis apsirengęs, kokio amžiaus, kokios fizinės jėgos, nukreipdavo.

Moteris siuntė labiau šluoti, išnešti sušlapusiais knygas, vyrus – sukrauti kokius nors baldus. Sunkvežimiai nuolat vienas po kito važiavo juos iškrauti. Visokių savanorių reikėjo: ne tik stiprių vyrų su guminiais ir su lopetomis, bet ir vaikai turėjo ką veikti. Buvo labai daug žmonių ir visiems užteko darbo. Įsisukti į tą solidarumo komandą buvo labai gera – grįžome pavargę, bet tokie pakylėti“, – apie savanorių darbą pasakoja sportininkė.

• 

• 

• 

• 

Lietuvę pradžiugino, kad tarp savanorių buvo labai daug neabejingo jaunimo: „Man paliko didelį įspūdį jaunimas, kuris dabar labai dažnai kritikuojama už tai, kad jiems neberūpi jokios vertybės. Mes su tais vaikais pasikalbėjome, mačiau kaip jų akyse kaupėsi ašaros. Jie norėjo padėti ir buvo gera žiūrėti, nes, vadinasi, dar nėra taip labai sugadinta ta mūsų visuomenė.“

Toskanoje gyvenanti lietuvė sako, kad apie panašias tragedijas anksčiau dažnai teko girdėti žiniasklaidoje, tačiau, pasak E. Pučinskaitės, tikrąjį siaubą gali pajausti tik stebėdamas situaciją iš arti. Prisidėti prie panašių solidarumo iniciatyvų dviratininkė ragina kiekvieną, nes net ir mažas žingsnelis tokių nelaimų akivaizdoje labai reikalingas.

„Vienas dalykas yra matyti vaizdo įrašą, o kitas – pamatyti realiai, nes tada pamatai ne tik purvą, bet ir žmonių veidus, pajauti visą tą dvasią ir tada tavo širdis, atrodo, tarsi plaka kartu su visų nukentėjusiųjų širdimis. Matydamas potvynio padarinius, suvoki kaip viskas gali pasikeisti per kelias minutes, juk tie žmonės anksčiau taip pat gražiai gyveno kaip ir mes dabar toliau gyvename. Visiems reikėtų sudalyvauti tokiose inciatyvose, nes jos labai daug duoda. Man tai gana paprasta kalbėti, nes labai panaši filosofija yra ir kraujo donorų“, – savanorystės akcijų svarbą pabrėžia daug metų kraujo donore esanti E. Pučinskaitė.

Dviratininkė solidarumo iniciatyvose dalyvauja ir sportuodama. Toskanos regione birželį šiemet jau 13-ą kartą įvyko tradicinės labdaringos Lietuvos dviračių sporto čempionės E. Pučinskaitės vardo varžybos, kuriose dalyvavo ir keliasdešimt lietuvių dviratininkų, atvykusių iš Lietuvos ir Didžiosios Britanijos. Varžybų metu surinktos lėšos buvo skirtos nuo stipraus potvynio gegužę nukentėjusiam Emilijos-Romanijos regionui.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“