Prasideda 78-asis Venecijos kino festivalis, kino gurmanams pristatysiantis dvi lietuvių juostas
Kasmetinis Venecijos kino festivalis, šiemet vyksiantis rugsėjo 1-11 dienomis, yra vienas svarbiausių kino industrijos įvykių pasaulyje, priskiriamas A klasės kino festivaliams ir lyginamas su Berlyno ir Kanų festivaliais. Tai, beje, ir seniausias kino festivalis pasaulyje, vykstantis nuo 1932 m. Venecijos miesto Lido saloje, Italijoje. Todėl kiekvienam kino kūrėjui patekti į šį festivalį, tuo labiau į konkursinę programą, didelė garbė. Šiemet Lietuva gali pasidžiaugti: net du lietuviški filmai pateko į konkursinę festivalio programą „Horizontai“ (it. “Orrizonti”). Tai – Lauryno Bareišos pilnametražis vaidybinis filmas „Piligrimai“ ir Sauliaus Baradinsko trumpametražė juosta „Techno, mama“.
Margarita Bareikytė
ITLIETUVIAI.IT
Viena iš konkursinių Venecijos kino festivalių programų – „Horizontai“, atsiradusi 1982 m., ypatingą dėmesį skiria jauniesiems kino kūrėjams ir talentams, kurių darbai pasižymi drąsa, originalumu ir naujomis estetinėmis kino raiškos formomis. Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė džiaugiasi, kad talentingų lietuvių kūrėjų darbai į šią prestižinio kino festivalio sekciją kelią prasiskina jau ne pirmą kartą.
„Venecijos kino festivalis – vienas svarbiausių kino renginių Europoje, labai smagu, kad jau keli metai iš eilės šio festivalio programoje matome lietuvių režisierių kūrybą. Saulius Baradinskas debiutuos Venecijoje su trumpametražiu filmu „Techno, mama“, o Laurynui Bareišai, tai bus sugrįžimas. 2017 m. jo trumpametražis filmas „By the Pool“ buvo rodomas Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programoje.
Festivalio organizatoriai džiaugiasi, kad lietuvių režisieriai auga kartu su festivaliu, stebi jų kuriamus darbus. Net du lietuvių kūrėjų filmai Venecijos kino festivalyje – tai svarbus pripažinimas ne tik patiems režisieriams, bet ir visam Lietuvos kino laukui“, – pasakoja Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė.
Venecijos kino žiūrovams jau pažįstamas L. Bareiša į 78-ąjį festivalį sugrįžta su debiutiniu ilgo metražo filmu „Piligrimai“. Prieš kelionę į vieną svarbiausių festivalių pasaulyje režisierius davė interviu Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT (S. Baradinsko interviu – kitame ITLIETUVIAI.IT straipsnyje).
Visų pirma sveikiname patekus į „Horizontų“ (it. Orizzonti) konkursinę programą. Kiek žinome, tai ne pirmas tavo dalyvavimas šiame festivalyje – 2017 m. festivalyje buvo pristatytas tavo trumpametražis filmas „Pirtis“. Šį kartą sugrįžti jau su pilnametražiu filmu „Piligrimai“. Beje, tai tavo debiutinis pilno metro filmas! Koks jausmas patekti į A klasės festivalį su debiutiniu pilno metro filmu?
Jausmas geras, bet ir bijau, nežinau kaip reaguos publika. Su trumpais filmais būdavo ramiau, nes rodydavo po kelis filmus per kartą. Dabar būsiu vienas prieš visą salę, reikia tam pasiruošti.
Trumpai apie patį filmą. Kaip gimė šio filmo idėja/ istorija? Ar turi ką nors bendro su tavo paties išgyvenimais? Kodėl tau svarbu papasakoti šią istoriją ir kokią mintį norėtum ištransliuoti žiūrovui?
2016-ais metais, ruošiantis su Marija Kavtaradze filmuoti „Išgyventi vasarą“, važinėjome daug automobiliu. Kalbėjome apie kelio filmus ir sustodavome atsitiktinėse vietose apsižiūrėti. Tada atkreipiau dėmesį į pakelėje vis pasitaikančius vazonėlius ar žvakes. Man tai buvo paprastos šalikelės ar sankryžos, tačiau kažkam kitam tai buvo netekties vieta. Nuo to laiko daug galvojau apie įvairias vietas, kurios išoriškai yra niekuo neypatingos, tačiau yra žmonių, kuriems jos reiškia labai daug.
Kaip vyko filmo kūrimo procesas? Kiek užtruko ir su kokiais iššūkiais teko susidurti?
Apie metus rašiau scenarijų, tada pusę metų ruošėmės ir 2020-ųjų rugpjūtį filmavome. Filmo montažas truko dar mėnesį. Ilgiausiai truko garso postprodukcija, nes filme daug bendrų kadrų ir ilgų mizanscenų.
Pati, kaip filmo režisierė žinau, kad kūrybinio kelio pradžioje turi išmanyti ir daryti daug ką: ir pats scenarijus rašyti, ir filmuoti, ir režisuoti, ir montuoti, ir pats prodiusuoti. Matau, kad tau tai viskas puikiai sekasi – dirbai tiek operatoriumi, tiek montuotoju ties savo ir kitų projektais. Su kolegomis esi taip pat įkūręs kino gamybos kompaniją „Afterschool“. Tačiau ateityje tavo siekiamybė būtų koncentruotis tik ties viena sritimi, tarkim, režisūra, ar kitų sričių irgi neapleistum?
Dar nežinau, nesu tvirtai apsisprendęs būti tik režisierius. Ką tik baigėm filmuoti debiutinį Tito Lauciaus pilno metro filmą „Paradas“, dirbau operatoriumi, labai patiko. Sekantis projektas – Vytauto Katkaus trumpametražis, kurį montuosiu. Kol kas nieko neatsisakau, nenoriu likti be darbo, kai nebesiseks režisuoti.
Kaip manai, ar Lietuvoje sukurtos sąlygos kino industrijos vystymuisi? Su kokiais iššūkiais susiduria pradedantys kino kūrėjai (Lietuvoje)?
Lietuvoje sąlygos geros. Kino centras remia debiutus, daug jaunų mano kartos kūrėjų gauna galimybę kurti. Ne visur taip yra. Iš mano metų Torino Film Lab (past. kino kūrėjų laboratorija Turino mieste, Italijoje) aš pirmas pabaigiau filmą. Kitiems gali tekti laukti daug metų, kol jie ras finansavimą.
Ar domiesi itališku kinu?
Nedaug galėčiau papasakoti, per didelė šalis su per didele kino istorija, kad galėčiau kažką trumpai pasakyti. Aš pats esu Francesco Rosi ir Pier Paolo Pasolini fanas.
Papasakok trumpai apie Tavo ateities planus, projektus ir lūkesčius!
Rašau naują filmą, laukiu kol baigsis pandemija, tikiuosi iki to laiko kino teatrai neužsilenks.
Kas: Venecijos kino festivalis
Kada: rugsėjo 1 – 11 d.
L. Bareišos filmo „Piligrimai“ rugsėjo 7-9 d. seansų tvarkaraščiai ir bilietai.
S. Baradinsko filmo „Techno, mama“ rugsėjo 1, 10, 11 d. seansų tvarkaraščiai ir bilietai.
Italijoje vykstančių meninių ir kultūrinių lietuvių autorių renginių atminties įprasminimo ir sklaidos internetinėje leidyboje projektą finansuoja:
