Roma – pats gražiausias pasaulio miestas ant kurio galima pykti, bet negalima nemylėti. Taip mano Romoje gyvenančios, dirbančios ir šį miestą kasdien iš naujo atrandančios Lietuvos gidės, per pandemiją įkūrusios „Romos gidžių Trio“. Gidės pasakoja, kad susivienyti nusprendė sunkiu gidams metu, kai sustojus pasauliui gimė idėja turistus pakviesti į virtualias ekskursijas po Romą. Dabar jos džiaugiasi atsigavusiu turizmu, į Amžinąjį miestą plūstančiais žingeidžiais lietuvių turistais ir atskleidžia, kad Roma – paslapčių kupinas miestas, kuriam pažinti neužtenka gyvenimo.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

Gidės Nerija Marciukaitė, Raimonda Bojažinskytė ir Eglė Skulskytė nevadina savęs konkurentėmis, nors visos trys vedžioja turistus po Amžinąjį miestą. Į „Romos gidžių trio“ lietuvės susibūrė prieš keletą metų, kai dėl pandemijos turizmas visiškai sustojo, o gidai liko be darbo. Tuomet kilo mintis ekskursijas perkelti į virtualią erdvę ir bent taip kelionių išsiilgusiems žmonėms parodyti tuomet stebėtinai ištuštėjusią, bet savojo žavesio nepraradusią Romą.

„Kai Italijoje baigėsi karantinas, pažįstami man pasiūlė daryti video ekskursijas, taip ir padariau. Pasiūliau Eglei ir Raimondai daryti tą patį, nes darbo tuo metu neturėjome, mūsų sektorius nukentėjo labiausiai. Žmonės šiek tiek už jas paaukojo. Mūsų noras buvo tas ekskursijas padovanoti, nors darbų nebuvo, bet galvojome: tiek to, jie sugrįš“, – trio atsiradimo pradžią prisimena N. Marciukaitė.

• 

• 

• 

„Aš tuomet pasakiau, kad aš viena nefilmuoju ir apskritai labiau dirbau su turistais iš Amerikos, Vokietijos, ne su lietuviais. Tačiau vieną gražią saulėtą dieną susirinkome ir supratome – darom. Buvo gana sunku sugalvoti vardą, galvojome gal kokį lotynišką. Tada atsirado trio, nes esam trys Romos gidės. Kiekviena turime savo sritį, kurią labiausiai išmanome, bet iš esmės galime vesti tas pačias ekskursijas. Aš labiau apie Antikinę Romą, Raimonda labiau Viduramžius, o Nerija labiau modernią, naujausią istoriją. Bet mes visos galime pasakoti apie klasikinę Romą, o jeigu viena negali, tai galim pasiūlyti kitai, nes viena kitą galime pakeisti“, – pasakoja E. Skulskytė.

Trijų profesionalių gidžių vedamos virtualios, interaktyvios ekskursijos dėmesio sulaukė iš karto. Tačiau netrukus į Romą ėmė grįžti turistai ir gidės vėl pasinėrė į darbus. Raimonda prisimena pirmąją savo ekskursiją po pandemijos vedusi dvigubai ilgiau nei įprastai.

„Taip susireguliuojame išvykimus, atostogas, kad bent viena mūsų liktų Romoje. Kai susivienijom, atsirado didesnis pasirinkimas. Galime pasiūlyti ne tik klasikinius maršrutus, bet ir papildomus, nes Roma, ir visa Italija, pilna visko, neužtektų gyvenimo viską pamatyt“, – R. Bojanžinskytė.

„Atrodė taip buvo visi išsiilgę tų ekskursijų. Mano pirmoji buvo kai tik atsidarė Vatikanas pačią pirmąją dieną. Tuomet aš vietoj dviejų su puse įprastų valandų, vedžiau ekskursiją 4 valandas, man taip norėjosi vis pasakoti ir po miestą vaikščioti,“ – šypsodamasi pasakoja Vatikano eksperte vadinama R. Bojažinskytė.

• 

• 

• 

Lietuvės sako, kad po Romą vedžioja tiek mažas, tiek dideles turistų grupes, o bent vieną iš jų Romoje galima rasti visada. Be to, susibūrusios į trejetuką jos viena kitą puikiai papildo ir turistams gali pasiūlyti kur kas platesnį maršrutų spektrą.

„Mes esame ir kolegės, ir draugės ir tikrai viena kitai padedame. Eglė daugiau dirbo su ekskursijomis anglų kalba, o mes su Nerija dirbome su lietuviais ir viena kitai siųsdavom turistus. Mano mintis buvo, kad reikia vienytis, nes jėga yra vienybėje – ko vienas nepadarysi, trise tikrai gali padaryt. Dar labai svarbu, kad judėtumėm ta pačia kryptimi. Privalumas, kad viena kitą galim pakeisti, papildyti, jei viena negali, tai – kita galės. Taip susireguliuojame išvykimus, atostogas, kad bent viena mūsų liktų Romoje. Kai susivienijom, atsirado didesnis pasirinkimas. Galime pasiūlyti ne tik klasikinius maršrutus, bet ir papildomus, nes Roma, ir visa Italija, pilna visko, neužtektų gyvenimo viską pamatyt“, – pasakoja Romoje gyvenanti istorikė R. Bojanžinskytė.

„Dabar toks atsiradęs fenomenas, kad žmonės tarsi nori atsigriebti už tą per pandemiją prarastą laiką, kai tų kelionių nebuvo. Be to, nežinia kaip toliau viskas pasikeis, tai nori žmonės tarsi nori atsiimti, o skrydžiai, laimei, dabar praktiškai kasdien yra ir tie lėktuvai skrenda pilni “, – E. Skulskytė.

N. Marciukaitė juokauja, kad ant 7 kalvų pastatytai Romai perprasti reikia 7 gyvenimų. Ji sako, kad ir geriausi Romos ekspertai italai prisipažįsta nežinantys visų Romą gaubiančių paslapčių. Todėl gido darbas šiame mieste, pasak Nerijos, ypatingai įdomus, intensyvus ir kupinas atradimų.

„Šiemet minėsiu trisdešimties metų gyvenimo Romoje jubiliejų. Gide iš karto tikrai nedirbau nes tuomet dar nebuvo turistų. Pradėjau 2008 m., tai yra, jau praėjo 16 metų, kai manęs pirmą kartą paprašė pravesti ekskursiją autobusu atvykusiai grupei. Man labai patiko, be to, tokia mano specialybė – Vilniaus Universitete baigiau istoriją, gido specializaciją, – gyvenimo Italijoje pradžią prisimena italų kalbos čia atvykusi mokytis N. Marciukaitė. – Prisipažinsiu, kad vos atvykusi Romos iš karto tikrai nepamilau, nes man buvo labai liūdna. Po sovietmečio atkeliavusi idealizavau Italiją, bet jaučiausi čia vieniša. Niekas tada nekalbėjo angliškai, o aš nemokėjau itališkai. Svarsčiau išvažiuoti, bet nutiko klasikinė istorija – įsimylėjau ir čia pasilikau.“

• 

Gidės neslepia, kad Romai abejingų tikrai nėra, o labiausiai jas džiugina čia vis gausiau plūstantys žingeidūs lietuvių turistai, kuriuos Amžinajame mieste džiugina viskas: oras, kai net žiemą galima mėgautis šiluma ir saule, maistas ir, žinoma, įspūdingas miesto paveldas.

„Yra dvi rūšys turistų: vieniems Roma labai patinka, kiti sako, kad ne mano miestas, kad čia visko per daug, pernelyg daug chaoso, žmonių. Nebūna jai abejingų, tai yra mietas, kuris paliečia kiekvieną žmogų, – pasakoja E. Skulskytė. – O lietuvybės Romoje tikrai daug, kaip tik šį Vasario 16-osios savaitgalį per vieną pusdienį lietuvių kalbą Romoje išgirdau 4 kartus, o kiek dar jų praėjo. Dabar toks atsiradęs fenomenas, kad žmonės tarsi nori atsigriebti už tą per pandemiją prarastą laiką, kai tų kelionių nebuvo. Be to, nežinia kaip toliau viskas pasikeis, tai nori žmonės tarsi nori atsiimti, o skrydžiai, laimei, dabar praktiškai kasdien yra ir tie lėktuvai skrenda pilni.“

• 

• 

„Dabar yra pats didžiausias dabar turistų bumas per visus tuos metus nuo kada aš dirbu gide, net 2019 m. prieš pandemiją taip nebuvo. Lietuviai mėgsta, myli Romą, sugrįžta ne po vieną kartą, turiu turisčių, kurios tapo draugėmis ir atvyko čia jau 19 kartų, – šypsosi N. Marciukaitė. – Būna, kas stebisi, kokia šiukšlina Roma. Tokiu atveju visada pasiūlau žiūrėti į viršų, ne į apačią. Reikia prisiminti, kad tai milijoninis miestas, į kurį tilptų visa Lietuva, trys milijonai oficialiai, o su nelegaliais gyventojais skaičiuojama dvigubai daugiau. Pietiečiai nespėja visko sutvarkyti.“

Gidės sako, kad keliautojams visada stengiasi atverti kuo daugiau Romos paslapčių, pradedant negirdėtomis istorijomis, baigiant praktiniais patarimais, kur geriausia kava ar skaniausi tradiciniai patiekalai.

„Visada sakau, kad atvažiavus į Romą galima ir labai brangiai turistauti, bet galima ir pigiai. Tik reikia žinoti, kur nueiti, ką pirkti, kur pavalgyti, išgerti, kaip visa tai daryti, dėl to mes ir padedame. Jei žmogus nežino tam tikrų dalykų, tai už kavos puodelį, kuris kainuoja 1 eurą, jis gali sumokėti 5-is“, – tikina R. Bojažinskytė.

• 

• 

Lietuvė įsitikusi, kad įvairiais epitetais ne veltui apipintas miestas – tarsi nesibaigianti lobių skrynia. Lankyti jį galima daug kartų vis iš naujo atrandant kažką naujo. Ne veltui sakoma, kad į Romą veda visi keliai.

„Romoje yra daug paslėptų perlų, kuriuos reikia surasti. Pavyzdžiui, yra požeminė Roma, labai daug įėjimų, kur į požemius gali patekti, ko vaikščiodamas nematai. Yra rajonai, kurie labiau nutolę nuo centro, pasislėpę kvartalai. Gali eiti pro kokią bažnyčią, praeiti neužėjęs į ją, nepamatyti Caravaggio, Michelangelo, kurie ten slypi. Be gido sunku juos atrasti. Kas važiuoja pirmą kartą, tai, žinoma, turi pamatyti žymiuosius objektus, o kas yra buvę, tai galima ir už Romos važiuoti, nes netoliese yra daug mažų gražių miestelių. Kad visų nuostabių užslėptų dalykų nepraleistų žmonės, tam mes ir esame. Žinoma, yra knygų, bet tai visai kas kita. Vaikščiodamas su gidu sutaupai laiko ir sužinau, kur nueiti, ką pamatyti, kur pavalgyti, ko paragauti, kur geriausi kava, ledai, pasta, pica“, – pabrėžia R. Bojažinskytė.

„Būna, kas stebisi, kokia šiukšlina Roma. Tokiu atveju visada pasiūlau žiūrėti į viršų, ne į apačią. Reikia prisiminti, kad tai milijoninis miestas, į kurį tilptų visa Lietuva, trys milijonai oficialiai, o su nelegaliais gyventojais skaičiuojama dvigubai daugiau. Pietiečiai nespėja visko sutvarkyti “, – N. Marciukaitė.

Kalbėdamos apie savo jausmus šiam ypatingam miestui, gidės vieningai sako, kad Roma tapo jų namais. Nerija Romą vadina gyvenimo meile, kuria žavėtis netrukdo net jos trūkumai. Raimondai Roma gyvenimo privilegija, nes galimybę čia gyventi ir dirbti mėgstamą darbą lietuvė priima lyg didžiausią gyvenimo dovaną.

• 

Eglė tikina dar ieškanti savojo santykio su Roma, nes šį miestą tuo pat metu galima mylėti ir ant jo pykti: „Prisimenu, pirmą kartą čia atvykau, kai atsistatytino popiežius Benediktas XVI. Tada net nesapnavau, kad čia kada gyvensiu, neturėjau tokių minčių, bet jau tada aš pagalvojau, kad tai gražiausias mano matytas pasaulio miestas.“

„Kad miestas yra ypatingas tai tikrai. Ne veltui 7 kalvos ir visa ta mistika. Italija visa graži, bet Romai nėra lygių. Kaip garsusis režisierius Federico Fellini pasakė, kad Romos neįmanoma nemylėti. Gali ant jos kažkiek supykti, bet nemylėti neįmanoma ir laimingas žmogus, kuris čia gyvena“, – tikina Romą pamilusios ir turistams šį jausmą kruopščiai perduodančios gidės.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“