Popiežiškajame Grigaliaus universitete Šventojo Rašto doktorantūros studijas bebaigiantis kunigas Mozė Mitkevičius (43 m.) Romoje gyvena septintus metus. Būtent šį Amžinąjį miestą artėjant šv. Velykoms užplūsta piligrimai iš viso pasaulio. Kaip svarbiausią tikinčiųjų šventę pasitinka Vatikanas ir Roma, į kuriuos šio sekmadienio rytą nukryps visų akys?

Dvasininkas M. Mitkevičius patikino, kad prisikėlimui pasirengę, pavasariškai bundantys Roma ir Vatikanas gražiausi būna būtent šiuo laikotarpiu, nes alsuoja ypatinga atmosfera. Joje daug džiaugsmo ir vilties, kurių negali užgožti net tokios negandos kaip pandemija ar karas.

Tikimasi, kad po kelerių pandeminių metų šiemet Šv. Petro aikštė vėl bus pilna į šv. Velykų iškilmes susirinkusių tikinčiųjų, labiausiai laukiančių tradicinio popiežiaus palaiminimo „Urbi et orbi“ (liet. „Miestui ir pasauliui“) iš centrinio Vatikano Šv. Petro bazilikos balkono.

„Kartais įžvelgiu tokį keistą dalyką, jog ne visi tikintieji suvokia, kad tai nėra popiežiaus palaiminimas. Nors popiežius laimina, jis tai daro Dievo vardu, – pokalbį pradėjo kunigas M. Mitkevičius. – Gražus man tas liturginių metų ciklas, kad nuo Velykų iki Velykų gyvename tuo Dievo palaiminimu, jo trokštame, jo laukiame, ir kai gauname, įgyjame jėgų toliau eiti per gyvenimą. Ir prasminga, kad jis suteikiamas pačią svarbiausią katalikams ir krikščionims dieną, švenčiant Kristaus prisikėlimą.“

– Romoje visą velykinį laikotarpį tvyro ypatinga atmosfera. Vatikanas, kurį aplanko daugybė piligrimų, tampa tikinčiųjų iš viso pasaulio traukos centru. Matyt, gyvai išgirsti popiežiaus palaiminimą yra neįkainojama patirtis?

– Manau, yra reikšminga tiek dalyvauti gyvai Šv. Petro aikštėje laukiant šio Dievo palaiminimo, tiek stebėti tiesioginę transliaciją. Tai labai svarbu pamatyti posovietinio režimo šalims, kur tikėjimas ilgai buvo užgniaužtas pogrindyje. Svarbu patirti tą Bažnyčios visuotinumą, kad čia, aikštėje, stovi ir baltaodžiai, ir juodaodžiai, ir Azijos gyventojai, ir lietuviai tarp jų.

Manau, kad ir šiemet per šv. Velykų iškilmes bus paliestas karo Ukrainoje klausimas, bus meldžiamasi už aukas su viltimi, kad jis kuo greičiau baigtųsi. Popiežius Pranciškus visada parenka ką nors labai aktualaus tam laikui, itin dažnai kalba apie tai, kas žmonėms skauda, kur mūsų žvilgsnis turėtų krypti, kam reikėtų padėti.

Bet, žinoma, tai nėra tik susirinkimas rūpesčių klausimais, bet ir džiaugsmo šventimas. Man atrodo, kad Lietuvos bažnyčiose velykinių mišių metu kartais trūksta būtent to džiaugsmo. Mes esame labiau Didžiojo penktadienio žmonės. Mums artima rūpintojėlis, kančia, sopulingoji Marija – tokia mūsų savastis.

Vis dėlto tikrasis krikščionis yra ne Didžiojo penktadienio žmogus, bet sekmadienio, Prisikėlimo žmogus. Prisikelti santykiuose, prisikelti gyvenime, bandyti įžvelgti daugiau pozityvių dalykų – tai Prisikėlimo žvilgsnis. Jo ir norėtųsi palinkėti, kad atrastume gyvenimo džiaugsmą, o ne suvoktume buvimą Žemėje kaip ašarų pakalnę.

– Lietuvos piligrimai šiuo laikotarpiu taip pat gausiai lanko Romą, pats lydite tikinčiųjų grupes. Ką jiems reiškia apsilankymas vienoje švenčiausių pasaulio vietų, galimybė iš arti prisiliesti prie tikėjimo simbolių, Bažnyčios istorijos? Ar tokios kelionės padeda žmonėms atrasti, priartėti prie Dievo?

– Ko gero, nebūna tose kelionėse taip, kad kažkas įvyksta ir staiga žmogus pradeda tikėti ar verčiasi jo gyvenimas. Bet iš tiesų, kaip sako popiežius Pranciškus, sėdint namie ant sofos mažai kas gyvenime keičiasi. Po tokių kelionių lieka daugybė emocijų. Iš tikinčiųjų bendravimo randasi daugybė dalykų, ir, pasirodo, galima būti linksmiems be jokių puotų. Net ir nuovargis tose kelionėse būna šviesus.

Bet sunkiausia yra ne nuvykti į Romą ar Jeruzalę, ar į kitą šventą vietą. Sunkiausias atstumas turbūt tas, kuris fiziškai labai nedidelis, vos du sprindžiai, tai yra nuo galvos iki širdies. Nuo supratimo iki pajautimo.

– Jau kelerius metus iš eilės pasaulis Veleka’s švęs esant sudėtingai ir nežinios kupinai situacijai. Prisimename vaizdus iš tuščios Šv. Petro aikštės per pandemiją, šios Velykos vėl bus paženklintos karo. Ar šios aplinkybės daro įtaką šv. Velykų prasmei?

„Galbūt mes per mažai darome, kad trūksta taikos. Mes, žmonės, tik negandų metu esame linkę atrasti ką nors gražaus, atsiranda rūpestis kitais, dingsta pavydas“, – sako M. Mitkevičius

– Aš sakyčiau atvirkščiai – šv. Velykos daro įtaką visiems tiems dalykams, primena, kaip mes turėtume juos vertinti, padeda suvokti, kad šv. Velykos yra neatšaukiama pergalė prieš blogį, prieš mirtį. Kad ir kas būtų pasaulyje, mes jau esame nugalėtojai.

Niekas šv. Velykų, įvykusių prieš du tūkstančius metų, negali kažkaip atšaukti ar sugriauti.

Galbūt mes per mažai darome, kad trūksta taikos. Mes, žmonės, tik negandų metu esame linkę atrasti ką nors gražaus, atsiranda rūpestis kitais, dingsta pavydas. Atrodo, kad kol nėra įtampos, tol tai nerūpi, daugiau apie save galvojame, pavydime kaimynams. Negandų teigiama pusė ta, kad iš jų daug išmokstame.

• 

• 

– Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje šiuo metu bebaigiate Šventojo Rašto doktorantūros studijas. Esate išleidęs knygą „Nesuskambėjęs pragaras“, kurią rašėte norėdamas padėti atverti Šventojo Rašto paslaptis ne tik ištikimiems bažnyčios lankytojams, bet ir tiems, kurie nėra su juo gerai susipažinę.

– Šventąjį Raštą mes truputį apleidome. Jaunesnė karta nebėra knyginė, reikia su tuo susitaikyti, bet ir parodyti, kiek daug prarandame. Turbūt yra žmonių, kurie sunkesniu gyvenimo momentu atsiverčia Šventąjį Raštą ir nieko nesupranta, nes kai kurios knygos rašytos beveik prieš tris tūkstančius metų. Mano, kaip biblisto, užduotis yra padėti žmonėms suprasti Šventąjį Raštą, bet kartu ir padėti atrasti, kodėl reikėtų skaityti tuos tekstus.

– Gyvenantys Romoje ir apskritai Italijoje yra apsupti tikėjimo simbolių – pradedant daugybe bažnyčių, baigiant prakartėlėmis, kurios per Kalėdas statomos net namuose, ir įvairiomis šventųjų skulptūromis, kurių galima rasti ir miestų mūruose, ir visai atokiose vietovėse. Man susidarė įspūdis, kad tikėjimas čia yra kasdienybės dalis. Ar matote skirtumą tarp tikėjimo Lietuvoje ir Italijoje?

„Italams labai svarbios pažintys – tai tinka ir bendravimui su šventaisiais. Manau, kad italai neturės bėdų prie rojaus vartų, nes ten tikrai atpažins kokį šventąjį ir sakys: tai aš – tavo draugas“, – sako M. Mitkevičius.

– Tikėjimas italams yra natūralus dalykas. Jeigu koks kaimelis turi šventąjį, būtinai juo didžiuosis, per jo iškilmes skulptūros bus nešiojamos po gatves. Jie drąsiai šaukia: „Che viva santo“ (liet. „Tegyvuoja šventasis“). Italai supranta, kad tie šventieji – jų užtarėjai ir gerai turėti tokių draugų.

Italams labai svarbios pažintys – tai tinka ir bendravimui su šventaisiais. Manau, kad italai neturės bėdų prie rojaus vartų, nes ten tikrai atpažins kokį šventąjį ir sakys: tai aš – tavo draugas. (Šypsosi.)

Didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir Italijos ir yra tie simboliai. Kartais net atrodo, kad italai į juos jau be pagarbos žiūri. Mes, lietuviai, esame uždaresni, viešai nerodome tų dalykų ir tada atrodo, kad tai mums svetima.

Ką mes turime pozityvesnio nei italai? Tai, kad nesame tokie paviršutiniški. Ir pagarba Dievui kyla iš giluminio suvokimo, kad jam reikia rodyti pagarbą ne iš baimės. Italai dažnai tauškia paviršutiniškai ir jų santykis su religija kartais taip pat būna paviršutiniškas.

– Galbūt 33 nepriklausomybės metai yra per trumpas laikas, kad žmonės išmoktų nebebijoti tikėjimo? Juk 50 metų Lietuvoje į bažnyčią teko vaikščioti slapta, baiminantis sovietų, kurie ne tik naikino bažnyčias, bet ir stengėsi tikėjimą išrauti su šaknimis, rūstybės.

– Turbūt turi užaugti ne viena karta, kad pradėtume laisvai mąstyti. Gražu dabar matyti drąsų jaunimą: jei netiki, jie tai drąsiai pasako, jei tiki, taip pat drąsiai tai išpažįsta. Lietuvoje buvo karta ar netgi dvi kartos, kurios neperėmė tikėjimo ir jo neperdavė. Pavyzdžiui, mano tėvų karta užaugo ateistiniame pasaulyje.

Dabar vyksta tai, kad vaikai, kurie ruošiami Pirmajai Komunijai arba Sutvirtinimo sakramentui, tėvams, vyresniajai kartai perduoda tikėjimą, nors turėtų būti atvirkščiai.

– Lietuvos piligrimams turbūt negali nepalikti įspūdžio garsiosios Vatikano, Romos bažnyčios, prieš šimtmečius išpuoštos talentingiausių skulptorių ir dailininkų?

– Architektūra gali išduoti daug gražių bažnyčios veidų. Prisipažinsiu – kai sugrįžtu į Lietuvą iš Italijos, būnu pasiilgęs mažų medinių bažnytėlių, kur viskas žmonių rankomis padaryta: taip, kaip sugebėjo, be jokio aukso, iš to, ką turėjo, savo pastangomis, iš begalinės meilės.

Ilgiuosi tokių Lietuvos bažnytėlių, man jos kartais atrodo daug brangesnės ir vertingesnės nei viskas, kas paauksuota, kaip Romoje. Kita vertus, kai žiūri į Romos bažnyčias, supranti, ką reiškia mintis, kad Bažnyčia yra Kristaus nuotaka ir kad ji turi būti išpuošta. Juk kiekviena nuotaka, kuri žengia prie altoriaus, neina apsirengusi kokiu nors maišu, bet deda visas pastangas, kad jos suknelė būtų pati gražiausia.

– Ko palinkėtumėte laukiantiems Prisikėlimo, kuris pastarųjų metų iššūkių akivaizdoje įgauna dar didesnę reikšmę mūsų sąmonėje?

– Palinkėčiau tik vieno – atrasti prisikėlusį Jėzų. Nebūtinai reikia susitikti jį vizijose kaip Faustinai, bet jeigu bendraudami nesusipykome, tai jau reiškia, kad tame dalyvauja Dievo dvasia.