Spalio 14–24 dienomis vykstančiame Tarptautiniame Romos kino festivalyje žiūrovai galėjo susipažinti ir su lietuvių kūrėjais. Devynioliktą kartą organizuojamoje renginio dalyje „Alice nella citta“, trumpametražių filmų konkursinėje programoje, sekmadienį įvyko Lietuvoje žinomos scenaristės Birutės Kapustinskaitės režisūrinis debiutas – pasaulinė trumpo metro filmo „Motinos“ premjera. Apie nuotaikas po premjeros, kaip lietuvių filmą sutiko gausi italų publika ir kuo jis išsiskyrė iš kitų – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja filmo scenarijaus autorė bei režisierė Birutė Kapustinskaitė ir prodiuserė Rūta Petronytė.

Greta Talat-Kelpšaitė
ITLIETUVIAI.IT

Scenarijų rašymu neaprisibojo

Birutė Kapustinskaitė tiek Lietuvoje, tiek Europoje puikiai pažįstama dramaturgė, scenarijų autorė aktyviai dirbanti kino bei teatro srityse. Žinoma kūrėja 2018-iaisiais už pjesę „Terapijos“ pelnė Auksinį scenos kryžių, o 2019-aisiais Prancūzijos kino festivalyje įvertinta už geriausią scenarijų, kurį sukūrė filmui „Čia buvo Saša“. Ši juosta buvo teigiamai įvertinta ir kino kritikų. 

Tačiau scenaristės darbu kūrėja neapsiribojo ir nusprendė įgyvendinti seną svajonę – režisuoti filmus. 

„Aš labai seniai norėjau režisuoti, dar nuo mokyklos laikų. Esu daug dirbusi prie filmų, spektaklių kaip scenarijaus autorė, bet niekada pati nerežisavau, o labai norėjau, tačiau vis atrodė, kad nesu pasiruošusi, iki galo subrendusi. Bet vieną dieną dar net neturėdama idėjos sugalvojau, kad noriu dirbti su Rūta, o ji tuo metu dirbo didelėje kompanijoje, turėjo daug patirties, bet individualaus projekto, kurį būtų igyvendinus nuo pat pradžių iki galo ji neturėjo. Todėl man atrodė, kad būtų smagu pradėti tai daryti su kažkuo, kas yra patyręs, bet tuo pačiu, kam tai būtų pirmas kartas ir kas suprastų visą proceso pažeidžiamumą“, – pasakoja trumpametražio filmo „Motinos“ režisierė.

• 

• 

Paklausta, kaip gimė filmo tema, kūrėja prisipažįsta laukusi, kol ateis idėja.

„Kartą važiavau mašinoje ir atėjo istorija apie mamą, dukrą ir jų bandymą susikalbėti bei jų prasilenkimą. Norėjau, kad veiksmas vyktų prie jūros, būtų mama, jos besilaukianti dukra. Mama jai bando rodyti meilę, bet perspaudžia ir pradeda dukrą kontroliuoti“, – Romoje pristatytos juostos siužeto detales atskleidžia B. Kapustinskaitė. 

„Lietuvoje tie, kas matė filmą, sakė, kad arba jų arba jų artimųjų yra būtent tokios mamos. Dabar Italijoje, po seanso, taip pat buvo priėję keletas žmonių ir sakė, kad jiems yra atpažįstama itališkos motinos figūra“, – B. Kapustinskaitė.

Filme motinos vaidmenį atlieka aktorė Aldona Vilutytė, dukros – Laima Akstinaitė. Kaip teigia režisierė, ji jau rašydama scenarijų žinojo, kad motiną turėtų vaidinti būtent A. Vilutytė.

„Aš norėjau sukurti tokį pagrindinį veikėją, kuris žiūrovą ir nervintų, bet kurį jis ir mėgtų. Lengva padaryti, kad personažas tiesiog erzintų, o kad ir mėgtum – sunkiau. O Aldona, kad ir kiek nervintų, ji pati iš savęs labai mielas žmogus ir žmonės ją mėgsta. Tad ji buvo labai aiškus kandidatas, o dukros vaidmens atlikėjos ieškojau kastingo metu. Pagrindiniai aspektai į kuriuos kreipiau dėmesį buvo vizualus panašumas, aktoriniai gebėjimai ir, kad jos abi būtų lygiavertiškai stiprios. Jei gerai pamenu, pati Aldona priminė aktorę L. Akstinaitę, o kai jos abi atėjo į kastingą iškart viskas tapo aišku – jos ir turi vaidinti“, – šypsosi B. Kapustinskaitė.

• 

• 

• 

Gvildena motiniško prisirišimo problematiką

Kaip pasakoja scenarijaus autorė bei režisierė, filme vyraujanti motinystės tematika rezonuoja daugelio gyvenime nepriklausomai kurioje šalyje žmogus gyvena.

„Lietuvoje tie, kas matė filmą, sakė, kad arba jų arba jų artimųjų yra būtent tokios mamos. Dabar Italijoje, po seanso, taip pat buvo priėję keletas žmonių ir sakė, kad jiems yra atpažįstama itališkos motinos figūra. Tą patį sakė ir kolegos iš Lenkijos, jie minėjo, kad tai lenkiška, posovietinė motina. Tad galima manyti, kad tai universalus personažas einantis per daugelį kultūrų“, – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT teigia B. Kapustinskaitė.

Pasak jos, motiniškas prisirišimas ir rūpestis dėl vaiko – labai jautri ir sudėtinga tema, tas jos nagrinėjimas reikalauja atidumo ir supratingumo. 

„Šitame filme norėjosi kalbėti iš motinos perspektyvos ir kreipti dėmesį į ją. Man atrodo, tas momentas kada turi paleisti vaiką gyventi savarankiškai ir leisti jam daryti klaidas yra labai sunkus. Dažniausiai mes viską matome iš vaiko pusės, atrodo, kad tam tikri tėvų poelgiai nervina, bet svarbu suprasti, kad motinai šis atsiskyrimas tai didelis žingsnis po kurio ji pasijunta labai vieniša. Juk tai, ką tiek metų kūrei, auginai dabar turi paleisti ir nuo to atsiskirti.

• 

• 

• 

Juolab, jei tai yra vieniša motina užauginusi vienturtį vaiką tas prisirišimas dažnai būna dar didesnis ir todėl dar skaudžiau yra paleisti, nes atrodo, kad liksi vienas, bet tam vienume gali būti daug gražių dalykų. Svarbu išdrįsti priimti vienatvę kaip išlaisvinantį dalyką. O vaiką svarbu matyti kaip individą, kuriuo reikia pasitikėiti, o ne kaip savo tęsinį“, – mintimis dalijasi režisierė. 

Jai pritaria ir filmo „Motinos“ prodiuserė Rūta Petronytė. Į jos rankas šiuo metu kaip tik papuolė knyga, kurioje taip pat nagrinėjama ir ši aktuali tema.

„Dabar skaitau knygą apie globėjas-mamas. Teigiama, kad jų yra dvi rūšys. Viena mama ta, kuri, kai vaikas tyrinėja, jam leidžia tai daryti, bet, kai jis išsigasta, tik tada jam padeda, būna šalia. O yra kita rūšis, kuri niekada nepaleidžia ir visada globoja. Su tokia mama vėliau būna sunku ir vaikui, jam tampa sudėtinga priprasti prie pasaulio ir jo sunkumų“, – pasakoja R. Petronytė.

Filmas išsiskyrė iš kitų

Kaip pasakoja kūrėjų komanda, tam, kad šis filmas atkeliautų į Romą reikėjo pasistengti. Pasaulyje trumpametražių filmų sukuriama daug, tad būti pastebėtiems – nėra lengva.

„Mes dirbom su kinoplatintojais italais, agentūra „Lights On“, kuri  specializuojasi trumpametražių filmų platinime ir pardavime. Jie siunčia į festivalius filmus ir laukia atsakymo. Galbūt, jei platintojai būtų ne italai, tai niekas ir nebūtų mūsų siuntęs į šį festivalį, bet, matyt, jie turi tam tikrus kontaktus, kurie mums čia ir padėjo pakliūti“, – pasakoja filmo prodiuserė. 

Tiek ji, tiek režisierė džiaugiasi įvykusia filmo premjera, italų svetingumu ir išskirtine Romos kino festivalio aura.

• 

• 

• 

„Nuotaika labai šventiška, tikrai gražus festivalis, iškilminga erdvė prie pat Vatikano. Filmą rodė labai gražioje, didelėje auditorijoje, kur telpa tūkstantis žmonių. Ji tikrai įspūdinga, pradžioje net nesitikėjome, kad tokia bus. Festivalio organizatoriai mus draugiškai pasitiko, smagu, kad suteikė galimybę čia atvažiuoti“, – šypsosi B. Kapustinskaitė. 

Konkursinė renginio programa „Alice nella città“, kurioje įvyko pasaulinė trumpametražio filmo „Motinos“ premjera, buvo suskirstyta į dvi dalis. Lietuvių juosta rodyta antrojoje ir tarp visų itališkų kūrinių buvo vienintelė, sukurta užsienio autorių. Paklaustos, ar jų filmas išsiskyrė itališkame kontekste, kūrėjos patvirtino – tikrai taip.

„Lietuviškas kinas stiprėja ir jis pradedamas matyti Europoje. Atėjo talentingų žmonių karta, nepriklausomybės karta, kuri kitaip žiūri į pasaulį, tyrinėja, gvildena kitokias temas“, – R. Petronytė.

„Matosi, kad jis iš kito konteksto. Nežinau dėl kokių būtent sudedamųjų dalių, bet visi vienbalsiai taip pagalvojo. Kai išėjome su visa delegacija visi tikino, kad jis buvo kitoks“, – teigia režisierė B. Kapustinskaitė .

Pasak filmo prodiuserės, konkursinės programos peržiūrose tikrai pasimatė kultūriniai skirtumai. 

„Italų kino kūrėjai labiau eksperimentavo su formomis. Jie labiau žaidžiantys, dinamiški, pas juos kiti kultūriniai kontekstai, jie labai daug šneka. Taip pat kitokia stilistika, kita mokykla. Kai kurie jų gal net kažkuria prasme yra komerciški, įtraukiantys veiksmo filmų aspektų, komedijos žanro“, – pastebi R. Petronytė. 

Lietuviškų trumpametražių filmų sėkmė Europoje

Kalbėdamos apie trumpametražių filmų situaciją tiek Lietuvoje, tiek Europoje, kūrėjos tikina, kad ji – gerėja, šiems filmams skiriama vis daugiau dėmesio. 

„Dažniausiai į trumpametražius filmus nesusirenka daug auditorijos, tik išskirtiniai atvejais, žmonėms tai gan nepažintas žanras, dar nėra tradicijos eiti žiūrėti trumpametražių filmų. Įprastai čia renkasi kino profesionalai, tačiau čia, Romoje, tikrai nustebome, kokio dydžio auditorija susirinko“, – prisipažįsta R. Petronytė. 

• 

• 

Pasak jos, lietuvių kinas taip pat kasmet susilaukia vis daugiau dėmesio ir teigiamų įvertinimų.

„Lietuviškas kinas stiprėja ir jis pradedamas matyti Europoje. Keli užsienio platintojai yra sakę, kad net atsiranda nauja lietuviškų trumpametražių filmų banga Europoje. Mes matome daug kūrėjų, kurie pradeda daryti savo filmus nuo trumpametražių filmų. Atėjo talentingų žmonių karta, nepriklausomybės karta, kuri kitaip žiūri į pasaulį, tyrinėja, gvildena kitokias temas“, – pastebi filmo prodiuserė.

Jai pritaria ir B. Kapustinskaitė, neslėpdama džiaugsmo, kad visa lietuviško kino industrija tarsi išgyvena atgimimą.

„Reikėjo laiko, kad nauji žmonės pradėtų daryti, baigtų studijas. Labai džiugu už visą industriją, smagu matyti, kaip ji atsigauna, kaip kolegų darbai yra pastebimi. Gera girdėti kaip kiti atsiliepia apie naująjį Lietuvos kiną. Jie pastebi, kad mes visi dirbame vieni kitų filmuose orientuojamės kaip padaryti gerą kūrinį, vieni su kitais dalijamės scenarijais, montažų versijom. Mums tai natūralu ir normalu, o anksčiau to nelabai buvo, niekas neduodavo paskaityti scenarijaus kolegoms, nebent savo draugams. Buvo kitokios tradicijos“, – pasakoja režisierė. 

Pasak filmo komandos, tokiame kontekste puikiai Romoje prasidėjusi trumpametražio filmo „Motinos“ kelionė tęsis ir toliau. 

„Filmas siuntinėjamas į įvairius festivalius, pakvietimų oficialių dar neturim, bet faktas, kad jis tik pradeda savo kelionę ir sulauks daug festivalių. Neužilgo jį pristatysime ir Lietuvoje“, – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT ateities planus atskleidžia filmo „Motinos“ prodiuserė R. Petronytė.

Italijoje vykstančių meninių ir kultūrinių lietuvių autorių renginių atminties įprasminimo ir sklaidos internetinėje leidyboje projektą finansuoja: