Romoje pristatyta garsios lietuvių menininkės kūryba: esu laiminga, kad gimsta draugystė
Prestižinėse UNAR (it. Unione Associazioni Regionali di Roma e del Lazio) patalpose, Romos Parioli zonoje pristatyta personalinė lietuvių menininkės Grytės Pintukaitės darbų paroda. Renginiui ypatingą programą sukūrė pati G. Pintukaitė, Florencijoje gyvenantis poetas Paolo Bagni, japonų kilmės pianistė Asaki Kurihara bei aktorius Italo Amerighi. „Poetas buvo įkvėptas mano tapybos darbų ir jis sukūrė poeziją, tarsi jiems iliustraciją, esu laiminga, kad tokios draugystės gimsta ir kūryboje, ir gyvenime“, – teigia G. Pintukaitė. Apie projektą ir ateities planus naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja jau penkerius metus Toskanoje gyvenanti menininkė, renginio organizatorius Lietuvos garbės konsulas Apulijos ir Bazilikatos regione dr. Giuseppe Saracino ir La Sapienza universiteto profesorius, diplomatas Carlo Curti Gialdino.
Greta Talat-Kelpšaitė
ITLIETUVIAI.IT
Meilė Lietuvai ir dėmesys Ukrainai
Žymią lietuvių menininkę G. Pintukaitę išrankiai Romos publikai nutaręs pristatyti Lietuvos garbės konsulas dr. G. Saracino sako, kad šis renginys lyg tąsa kitų susitikimų, jau seniau vykusių Apulijoje ir Bazilikatoje. Jų tikslas skatinti diplomatinių-konsulinių Italijos ir Lietuvos santykių kūrimą kultūros, turizmo ir prekybos srityse. Tačiau, kaip teigia konsulas, vykstant karui Ukrainoje, visi dirba ir tam, kad padėtų ukrainiečių pabėgėliams, atvykstantiems į pietų Italiją ieškoti namų, vertėjų, maisto ir vaistų.
„Apulijoje ir Bazilikatoje, yra apie 2700 ukrainiečių, todėl bus daug pabėgėlių, kurie pasirinks atvykti į šiuos regionus“, – šių dienų aktualijų nepamiršta garbės konsulas Apulijos ir Bazilikatos regione.
Konsulas taip pat pakvietė renginio svečius aplankyti Apulijos ir Bazilikatos regionus, tikindamas, kad deda visas pastangas, jog būtų atnaujintas „WIZZ AIR AIRLINES“ tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Bario miestą.
„Organizuoju susitikimus, koncertus, muges, kviečiu lietuvių menininkus, kurie Italijoje žinomi ir vertinami. Tokiu būdu Lietuva ir Italija yra daug artimesni“, – G. Saracino.
G. Saracino teigia, kad jam labai svarbu visais keliais stiprinti Italijos bei Lietuvos ryšys, taip pat ir kultūrinius.
„Aš labai myliu Lietuvą, turiu daug draugų lietuvių, kurie gyvena Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune. Su jais palaikau artimus santykius ir jie man padeda suprasti bei įvertinti lietuvių menininkų kūryba bei supažindina su menininkais, kurie gyvena įvairiose Italijos vietose, su jais užmezgu draugystę“, – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja dr. G. Saracino.
Renginio svečių sąraše – diplomatų ir profesionalų elitas
Renginyje dalyvavo daugiau kaip 100 žmonių, tarp kurių daugybė diplomatų, profesionalų, universitetų studentų, taip pat Rotary ir Lions klubų narių iš įvairių Europos šalių.
„Šį susitikimą organizavau Romoje, norėdamas pakviesti svečius iš kitų miestų, taip pat atstovauti ambasadai, nes ambasadorius ir kiti pareigūnai buvo užsiėmę už Romos ribų. Be to, ambasadorius labai džiaugėsi, kad organizuoju susitikimus, koncertus, muges, kviečiu lietuvių menininkus, kurie Italijoje žinomi ir vertinami. Tokiu būdu Lietuva ir Italija yra daug artimesni“, – šypsosi Lietuvos garbės konsulas Apulijos ir Bazilikatos regione.
„Smagu, kad su visais pavyko gražiai viską apjungti ir sukurti projektą, kurį dabar gal pavyks pristatyti ir kituose Italijos miestuose, gal kada ir Lietuvoje, o vėliau galbūt gims ir nauji projektai“, – G. Pintukaitė.
Tarptautinės teisės, diplomatinės ir konsulinės teisės profesorius dirbantis La Sapienza universitete Carlo Curti Gialdino taip pat negaili gražių žodžių renginio idėjai.
„Tai projektas, kuris visų pirma yra geras kultūros projektas, kuriuo siekiama suartinti abi, dvi tame pačiame žemyne esančias šalis, kurios yra tų pačių organizacijų narės“, – teigia profesorius.
Po renginio atidarymo svečiai furšete galėjo vaišintis užkandžiais ir vynais iš Varvaglione 1921 gamyklų pernai atšventusių 100 metų veiklos jubiliejų.
Kūrėjos siekiamybė – visų menų sintezė
Renginyje skambėjo pianistės Asaki Kurihara atliekamos garsių klasikos kūrinių interpretacijos, buvo skaitoma poezija, G. Pintukaitė atliko Balio Dvariono kūrinį „Žvaigždutė”, surengė tango pasirodymą. Pasak menininkės, idėja sujungti įvairias meno sritis kilo natūraliai mat jai artima menų sintezės idėja.
„Man visų menų sintezė labai svarbi. Tai tarsi išėjimas iš paveikslo su muziką ar įėjimas į jį su poezija. Viskas taip be ribų. Smagu, kad su visais pavyko gražiai viską apjungti ir sukurti projektą, kurį dabar gal pavyks pristatyti ir kituose Italijos miestuose, gal kada ir Lietuvoje, o vėliau galbūt gims ir nauji projektai. Aš laiminga, kad gimsta draugystė ir kūryboje, ir gyvenime“, – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo menininkė.
„Atrodo, Lietuvoje lyg jau ir pažįsta, esu žinoma, o čia viską teko pradėti iš naujo, juk naujoje šalyje pirma turi pažinti, o tik paskui kažkas įvertins tavo kūrybą“, – G. Pintukaitė.
Paklausta, kaip susipažino su renginio programos bendrakūrėjais, G. Pintukaitė pasakojo, kad tam pasitarnavo pats likimas.
„Poetas prieš dvidešimt metų buvo Lietuvoje ir netikėtai išgirdo, kad yra tokia menininkė, kuri eina gatve ir dainuoja eidama į savo studiją. Jis susidomėjo ir atvyko susipažinti, bet tuo viskas ir baigėsi. O po dvidešimt metų socialinių medijų pagalba aptiko, kad ta Grytė atvyko gyventi į Italiją. Pats tada atvyko į parodą ir vėl viskas gražiai atsinaujino. Jis labai gilus žmogus, visą gyvenimą buvo pediatras, o dabar gali daryti ką nori, kurti eiles, atsiduoti menui“, – teigia kūrėja.
Nelengvas menininko kelias svetur
Kaip teigia prieš penkis metus į Italiją persikrausčiusi G. Pintukaitė, menininkui pakeisti šalį yra sunku, nes viską reikia daryti iš naujo, rasti naują bendraminčių ratą bei užsitarnauti gerbėjų dėmesį.
„Atrodo, Lietuvoje lyg jau ir pažįsta, esu žinoma, o čia viską teko pradėti iš naujo, juk naujoje šalyje pirma turi pažinti, o tik paskui kažkas įvertins tavo kūrybą. Ypač gyvenant tokiam regione kaip Toskana nėra lengva. Ten labai gražu, yra įkvėpimas kurti, bet eksponuoti paveikslus ar juos parduoti yra labai sudėtinga, nes Toskana sūrių, vynuogynų ir gastronomijos ekspertų vietovė.
„Pradžioje buvo sunku, nes negalėjau dalintis. Kai esi pilnas tu turi duoti, juk tu esi tai – kiek duodi, todėl tu nori būti. Užtai turi duoti ir, kai negali duoti, atrodo ir nebuvai“, – G. Pintukaitė.
Jiems paveikslai gal mažiau rūpi, bet kai darai iš širdies, po truputį lėtai atrandi savo žiūrovą. Juolab, kai turi profesionalų įsibėgėjimą, daug metų rengi parodas Lietuvoje, tai nereikia tų keturiasdešimt metų, per penkis jau kažkas užsimezga“, – šypsosi menininkė.
Pasak jos, sudėtingiausias laikotarpis buvo pirmieji metai.
„Gyvenu kalnų ir vynuogynų apsupty. Tai du, tris metus išeidavau tam, kad neprarasčiau sugebėjimų, dainuoti laukinėms stirnoms, jos būdavo mano žiūrovai, o dabar džiaugiuosi, kad vėl klauso žmogus, ne vien tik stirnos ar burzgiantis, tręšiantis traktorius. Pradžioje buvo sunku, nes negalėjau dalintis. Kai esi pilnas, tu turi duoti, juk tu esi tai –kiek duodi, todėl tu nori būti. Užtai turi duoti ir, kai negali duoti, atrodo ir nebuvai“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Parodoje buvo galima išvysti ir G. Pintukaitės darbų katalogą, kuriame sudėti visi darbai, norintiems juos įsigyti. Menininkės teigimu, keletas kolekcionierių jau yra įsigiję jos darbus.
„Aišku, viskas daroma ne dėl pinigų, bet kai jie ateina, tai yra džiugu“, – teigia ji.
Pokyčiai ne tik kūryboje, bet ir gyvenime
Lankytojai parodoje galėjo išvysti ir ankstyvojo periodo, dar Lietuvoje tapytus G. Pintukaitės darbus, ir jau vėliau kurtus Italijoje. Kūrybos kaitą inspiravo menininkės gyvenimo pokyčiai.
„Atrodo dabar ateina esatis, pilnatvė. Ne tik kuriu meną, bet kuriu ir gyvenimo paveikslą. Turiu du sūnus, vyrą italą. Aš atvykau tartum į nežinią, nes norėjau pakeisti gyvenimą, tapyti, praleisti vasarą tapyme ir staiga pro savo toskanietiško seno namo langą, tarp tų kalnų ir vynuogynų takelių pamačiau savo mylimą vyrą. Atrodo susitikome gyvame gyvenimo paveiksle.
O savo darbais aš dabar trokštu esencijos, vienu žodžiu pasakyti viską, todėl mažiau spalvų, bet daugiau akcentų, aitrios spalvos. Gal lietuviška natūra, gamta kiek pilkesnė ir atšiauresnė, tad anksčiau buvo daugiau pastelinių spalvų, vėliau buvo dramatinis periodas ir tamsūs darbai, o dabar ryškūs kaip ir atsigaunantis, spalvingas, įvairiapusis gyvenimas.
Viską aš turiu patirti, kad po to perteikčiau. Aišku, tai nėra vien tik autoportretai ar tik mano išgyvenimai, aš kuriu bendražmogiškus dalykus, bet kai pati išgyvenu tai labiau galiu suprasti ir kitą, jo džiaugsmą, liūdesį, viską kartu viename, sukurti akimirką, kuri paskui virsta amžinybe ir ją išreikšti paveiksle. Ir tie peizažai nėra tik gamtos vaizdai, tai sielų peizažai. Juose matosi stalelis ar dar kažkas, kas kviečia žmogų, man žmogus visada svarbiausia“, – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT prisipažįsta kūrėja.
„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja:
