Romoje savo filmą „Šuolis“ pristačiusi G. Žickytė: norėjau papasakoti žmogišką istoriją
Pirmosios „Lietuviško kino dienos“, tikras Lietuvos kino maratonas, finišavo Romoje. Amžinojo miesto gyventojai ir svečiai net tris vakarus turėjo nepaprastą galimybę susipažinti su Lietuvos kūrėjų juostomis, pamatyti net septynis režisierių darbus, tarp jų ir ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelniusį, įvairiuose festivaliuose sužibėjusį Giedrės Žickytės filmą „Šuolis“ („The Jump“). Jau po filmo peržiūros, trumpam atitrūkusi nuo kasdieninių darbų ir rūpesčių lavinos, poilsiaudama su šeima Palangoje, Giedrė sutiko pasikalbėti apie savo kūrybą, filmo „Šuolis“ sėkmę ir tai, kas slypi iki to momento, kai žengi raudonu kilimu, pasauliui pristatydamas savo kūrinį. Ją kalbino kolegė, Romoje gyvenanti režisierė Margarita Bareikytė.
Margarita Bareikytė
ITLIETUVIAI.IT
Liepos 20-22 d. Italijos kino gurmanai buvo pakviesti į tikrą lietuviško kino puotą Romoje. Net 7 kino pasakojimai – nuo klasikos iki šiuolaikinių juostų, nuo dramos iki dokumentikos – nukėlė žiūrovus į skirtingus istorinius laikotarpius. Pirmose lietuviško kino dienose Italijoje su publika gyvai susitiko ir trys Lietuvos režisieriai: filmo „Nova Lituania“ kūrėjas Karolis Kaupinis, savo juostą „Stebuklas“ Romoje pristačiusi Eglė Vertelytė ir dokumentinio filmo „Šuolis“ autorė Giedrė Žickytė.
Būtent šis, ne vieno apdovanojimo įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose sulaukęs filmas, pasakojantis jaudinančią sovietinio pabėgėlio, jūreivio Simo Kudirkos, 1970-aisiais peršokusio į amerikiečių laivą ir paprašiusio politinio prieglobsčio, istoriją, užbaigė šį debiutinį Lietuvos kino maratoną Italijoje. Sugrįžusi į Lietuvą, režisierė Giedrė Žickytė su Romoje gyvenančia kolege Margarita Bareikyte kalbėjosi apie festivalį, po pasaulį keliaujantį „Šuolį“ ir kūrybos iššūkius. Portalas ITLIETUVIAI.IT pristato išskirtinį dviejų režisierių pokalbį ne tik apie kiną.
Nuo rugsėjo 17 d. naujausią, ilgai lauką G. Žickytės filmą galės pamatyti ir Lietuvos kino teatrų žiūrovai.
Giedre, ar randi laiko poilsiui? Pavyksta bent trumpai atitrūkti nuo kino reikalų ar galvoje visą laiką sukasi projektai?
Tokia yra kūrybinė profesija – tavo darbas yra tavo gyvenimas, tavo gyvenimas tampa tavo darbu. Viskas yra persipynę. Nėra griežtų ribų, tarkime, pradedu darbą aštuntą, baigiu penktą. Ne. Tai vis tiek yra visą laiką su tavimi. Bet to nereikia traktuoti iš neigiamos pusės. Kūrybinėse profesijose yra išsitrynusios ribos tarp darbo ir poilsio. Bet aš esu iš tų žmonių , kurie moka „atsijungti“. Šiandien, tarkim, išėjau su šuniu pasivaikščioti be jokio telefono, turėjau visą rytą absoliučiai sau ir negalvojau ne sekundės apie darbą. Mėgavausi jūra, rytu, gamta. Vakare vėl kibsiu prie darbų.
Tokios ir „atostogos“?
Daug projektų sukasi vienu metu: viena projektą filmuoju, antram ruošiuosi, trečio filmo ruošiuosi išleidimui, taip pat „Šuolis“ keliauja po festivalius. Iš tiesų, mano darbas yra gausus ir įdomus – kelionės, nauji žmonės, kiekviena diena yra vis kitokia. Tačiau labai dažnai trūksta laiko pasibuvimo tik su savimi.
Ar nutinka „perdegimo“ momentų?
Kaip ir kiekvienam žmogui būna sunkių laikotarpių. Neseniai buvo intensyvus laikotarpis, kai teko ištisai keliauti iš vienos šalies į kitą pristatant „Šuolį“ festivaliuose, tuo tarpu filmuoti savo projektą, būti žiūri komisijos nare, vesti seminarus, prodiusuoti… Buvo ir protrūkio momentas. Bet krizinėmis situacijomis gelbsti tai, kad turiu nuostabią šeimą ir komandą šalia savęs. Kai turi tokią šeimą ir žmones, gali leisti sau daug dirbti (šypsosi).
Pristatant savo filmą tu išeini kaip „nuogas“ prieš visus, tai labai jautrus momentas, kai tampi trapus ir pažeidžiamas. Nesvarbu, kiek filmų esi sukūręs ar kiek prizų esi gavęs, su kiekvienu nauju filmu tu esi lygiai toks pats pažeidžiamas, nieko nežinantis, kuriantis ir norintis atrasti.
Dažniausiai dokumentinio filmo kūrimo procesas yra labai ilgas. Tavo atveju „Šuolis“ buvo kuriamas net penkerius metus, reikėjo daug kantrybės, ką jau kalbėti apie pusantrų metų trukusias pastangas gauti leidimą filmuoti JAV pakrančių apsaugos laive „Vigilant“. Filmo kūrimo procese tenka taip pat susidurti su iššūkiais, kūrybinio įkvėpimo nuosmukiais. Kaip sugebi per tokį ilgą laiko tarpą neprarasti motyvacijos ir tikėjimo savo idėja?
Kiekviename darbe yra iššūkių. Bet kuo daugiau tu turi iššūkių, tuo būna mielesnis rezultatas. Yra stereotipas, kad kinas – tai raudonas kilimas, premjeros, plojimai, festivaliai, fotografų blykstės, interviu, visi džiaugiasi tavo filmu. Bet tai sudaro tik mažą dalį viso kino proceso. O ir iš tikrųjų: kas yra kinas?
Kinas – kai keliesi antrą valandą ryte, pamiegojusi valandą, kad nufilmuotum rytinio „Sankt Peterburgo“ sceną. Kai kartu su Simu (Simonas Kudirka, filmo „Šuolis“ herojus) keliauji dėl vieno kadro į salą, kur pučia žvarbus vėjas, o kojas bado aukštos žolės; galiausiai tas kadras net neįeina į filmą. Kai spaudžia terminai, turi pabaigti filmą, o tu nerandi sprendimo montaže. Tokia ta realybe.
Kinas man – būdas pažinti gyvenimą. Tai, matyt, ir yra ta mano pagrindinė motyvacija, kuri skatina keltis paryčiui ir važiuoti filmuoti, stovėti prieš žvarbų vėją alkaniems, ieškant to idealaus kadro. Smalsumas ir atradimo jausmas mus visus gena į priekį ir padeda nesustoti.
Raudonas kilimas nėra jau toks didžiulis džiaugsmas – tai yra didžiulis stresas. Man po visų premjerų dažniausiai norisi verkti ir kaip stručiui kišti galvą po smėliu. Pristatant savo filmą tu išeini kaip „nuogas“ prieš visus, tai labai jautrus momentas, kai tampi trapus ir pažeidžiamas. Nesvarbu, kiek filmų esi sukūręs ar kiek prizų esi gavęs, su kiekvienu nauju filmu tu esi lygiai toks pats pažeidžiamas, nieko nežinantis, kuriantis ir norintis atrasti.
Kinas man – būdas pažinti gyvenimą. Tyrinėju pasaulį ir bandau jį suprasti. Tai, matyt, ir yra ta mano pagrindinė motyvacija, kuri skatina keltis paryčiui ir važiuoti filmuoti, stovėti prieš žvarbų vėją alkaniems, ieškant to idealaus kadro. Smalsumas ir atradimo jausmas mus visus gena į priekį ir padeda nesustoti.
Kalbant apie mano asmeninę patirtį, kai pradedi vystyti filmo idėją, ja labai tiki ir išgyveni kūrybinį „užsidegimą“, bet kelyje pasitaiko savikritiškų momentų, kai svyra rankos ir pradedi abejoti tiek savimi, tiek filmo idėja. Žiūri savo filmo galutinį variantą ir tau jis nepatinka. Taip suprantu, kad Tau tokių momentų nebūna?
Žinoma būna! Bet galiu pasakyti iš savo patirties – naktis tamsiausia prieš aušrą. Tada, kai galvoji, kad tu neturi filmo, vadinasi, jis jau yra kažkur čia pat.
Koks pažįstamas jausmas ir taiklus išsireiškimas – „neturėti filmo“!…
Taip, ir visi tai praeina. Tada turi save „perlipti“, rasti spendimą ir tada jis (filmas) „ateina“. Jeigu viskas dėliosis sklandžiai, reiškia, tu neatrasi nieko. Turi nežinoti, kad atrastum.
Esi savikritiška kai žiūri savo pačios filmą?
Ne savikritiška, bet daugiau perfekcionistė. Pradžioje būna dar sunku žiūrėti savo filmą, nes tu vis dar „dirbi“ ties juo: čia reikėjo trumpesnio kadro, čia – aukštesnio garso, čia nereikėjo bangos…
Naktis tamsiausia prieš aušrą. Tada, kai galvoji, kad tu neturi filmo, vadinasi, jis jau yra kažkur čia pat.
Jeigu kalbėtumėme vien apie montažo trukmę, tai pusę laiko užima filmo juodraštinio varianto paruošimas ir lygiai tiek pat to „juodraščio“ sutvarkymas iki užbaigtos formos. Po kiek laiko vėl naujai pamatai, „susiguli“ tas darbas, pataisai. Bet tuo momentu, kai žiūri filmą ir žiūri jį ramiai, nenorėdamas nieko pataisyti, supranti, kad tą filmą jau „paleidai“. Filmas jau gyvena savo gyvenimą.
Ar „Šuolį“ jau paleidai?
Taip, paleidau.
Pakalbėkime apie peržiūrą Romoje. Aš pati asmeniškai, vos išleidusi filmą, stebiu auditorijos reakciją: įdomu suprasti, kas publiką sudomino, kas prajuokino. Kartais net sulauki netikėtų reakcijų – pavyzdžiui, juoko tuose momentuose, kurie, tavo manymu, turi būti dramatiški. Ar Tu stebi auditorijos reakcijas? Ar šilta Romos publika?
Nestebiu, bet jaučiu bendrą nuotaiką. Visur, kur rodėme „Šuolį“, publika filmą priėmė šiltai. Kai tu kuri filmą, labai daug atiduodi. O susitikimai su žiūrovu po filmo tave kaip „tuščią indą“ užpildo atgal, energija grįžta ir tu vėl susibalansuoji.
Kokie publikos komentarai apie filmą labiausiai sujaudino arba įkvėpė?
Neišskirčiau nei vieno. Malonu, kad net ir praėjus metams filmas yra „gyvas“ ir toliau keliauja po visus žemynus. Nebuvome parodę tik Afrikoje. Jau esame gavę tris publikos apdovanojimus – du Amerikoje, vieną Europoje. Kūrėjui yra labai brangu, kai ne tik žiuri įvertina, bet ir publika.
Nenorėjau daryti filmo – istorijos pamokos. Bet papasakoti žmogiškąją istoriją. Manau, kad šio filmo stiprybė yra taip pat tame, kad jis nėra vienpusiškas, matai „mažą“ žmogų, kuriuo pasinaudoja dvi sistemos.
Manau, kad dokumentikoje yra mažiau „ego“. Labai nuoširdžiai džiaugiuosi girdėdama iš publikos „mes įsimylėjome Simą“ (Simonas Kudirka). Aš viską stengiuosi perduoti ir perpasakoti Simui, paskambinti iš festivalių. Belgai net sudainavo Simui „Ilgiausių metų“, žiūrovai sveikino Simą iš Talino, Maskvos…Man tai duoda nepaprastai daug žmogiškos laimės, kai tu matai, kad tai, ką jūs kūrėte kartu – taip sunkiai ir nelengvai – ir kitą žmogų padarė laimingą.
Visas šitas darbas turėjo prasmę. Tuo pačiu papasakojo apie mūsų šalies istorijos laikotarpį. Nenorėjau daryti filmo – istorijos pamokos. Bet papasakoti žmogiškąją istoriją. Man tai yra tarsi poezija – mažais dalykais pasakyti daug. Manau, kad šio filmo stiprybė yra taip pat tame, kad jis nėra vienpusiškas, matai „mažą“ žmogų, kuriuo pasinaudoja dvi sistemos.
Ar pasikeitė Simo gyvenimas po filmo?
Na, negalėčiau to atsakyti už Simą, jo reikėtų paklausti. Bet jaučiu, kad jam šita kelionė buvo svarbi, tarsi įprasminimas ir atsisveikinimas su praeities įvykiais.
Ar prisimeni Simo reakciją, kai jis pirmą kartą pamatė filmą?
Aš netgi nufilmavau! Buvo labai įdomu jį stebėti, jis reagavo tarsi vaikas: į kiekvieną sceną reagavo, komentavo, juokėsi, susigraudino…Emocijų visas spektras. Tai buvo labai gražu!
Ar sutinki su teiginiu, kad režisierius taip pat turi būti šiek aktoriumi? Juk reikia visą laiką būti dėmesio centre, įtikinti ir įkvėpti visą komandą, kartais prisitaikyti, laviruoti?
Nesutinku, nes nereikia apsimetinėti, viskas turi įvykti natūraliai, iš širdies. Man labai patiko ir įstrigo į galvą režisieriaus Aleksandro Mitta mintis, kurią perskaičiau vienoje jo knygų: „Kas yra režisierius? Tai yra laivo kapitonas, kuris vis dar tikisi atrasti Ameriką, kada visa komanda jau nori važiuoti namo.“
Kartais taip atsitinka – jau , atrodo, baigėme filmavimą. Jau pakuojamės aparatūrą. O tu netikėtinai pamatai neįtikėtino grožio debesį, pro kurį išeina saulės spindulys ir apšviečia herojaus veidą. Tai tarsi stebuklas, tai, ko aš laukiau. O komanda yra pavargusi, nori namo. Ir tada tu turi būti tas, kuris dar nori „atrasti Ameriką“ ir bandai įkvėpti komandą dar vienam kadrui.
Ko galėtum man, kaip jaunai režisierei, palinkėti režisūros kelyje?
Pirma, kai tu kuri filmą, tikėti savimi ir savo idėja. Atrasti ir kalbėti apie tai, kas tau yra labai svarbu, nes kažkokiu stebuklingu būdu tai tampa universalu ir įdomu kitiems. Išlikti autentišku. Jeigu tai yra tikra, tai ir kitam žmogui tai bus tikra. Antra, daug kantrybės, nepasidavimo ir atrasti tą savo „Ameriką“. Trečia, nepamiršti, kad esminis dalykas tavo filme yra komanda. Ne vienas iš mano filmų nebūtų dabar toks, koks yra be mano komandos.
Italijoje vykstančių meninių ir kultūrinių lietuvių autorių renginių atminties įprasminimo ir sklaidos internetinėje leidyboje projektą finansuoja:
