Lietuviško kino šventė Romoje: net 7 filmai per 3 vakarus
Italija savo kino sales vis plačiau atveria lietuviškam kinui. 2020-ieji, regis, tapo tikro proveržio metais. Liepos pradžioje Romos publiką sužavėjo jautrus Marijos Kavtaradzės filmas Išgyventi vasarą. Spalį Florencijos kino festivalyje „Florence Queer Festival“ viešėjo Romo Zabarausko filmas Advokatas, šiandien sėkmingai beskinantis kelią į tarptautinius festivalius. Pernai Lietuva taip pat pirmą kartą dalyvavo prestižiniame kino festivalyje „Festa del Cinema di Roma“, kuriame rodytas net keturių „Sidabrinių gervių“ laureatės režisierės Giedrės Žičkytės dokumentinis filmas Šuolis. Jis į Italiją sugrįžta ir šiemet. Kartu su dar šešiais Lietuvos kūrėjų filmais bus parodytas „Lietuviško kino dienose“ Romoje. Apie intensyvią šio festivalio programą ir augantį susidomėjimą lietuvišku kinu portalas ITLIETUVIAI.IT kalbėjosi su Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaityte-Kazulėniene ir režisiere Egle Vertelyte.
Toma Gudelytė
ITLIETUVIAI.IT
Daug gero autorinio kino, puikūs italų kritikų atsiliepimai ir noras iš arčiau pažinti lietuviško kinematografinio meno lauką. Tai Romos publika ir miesto svečiai galės patirti jau visai netrukus: liepos 20-22 dienomis „Casa del Cinema“ vyks lietuviško kino dienos, „Lithuanian Film Days“, kurių metu bus pristatomi net 7 Lietuvos kūrėjų darbai.
Nuo istorinės tematikos iki poetinės dokumentikos, pateikiant platų žanrinį spektrą, skirtingų kartų žvilgsnį ir drauge bandant fiksuoti nacionalinio kino ypatumus. Tikra lietuviško kino šventė, kurią Italijos sostinei dovanoja Lietuvos kino centras bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos ambasada Italijoje ir Lietuvos kultūros institutu.
„Šios programos tikslas buvo supažindinti smalsų italų žiūrovą su lietuvišku kinu ir suteikti galimybę jį pamilti,“ – Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė.
„Casa del Cinema yra pagrindinė vieta Romoje, kuri pristato įvairių pasaulio šalių autorinį kiną. Čia dažnai galima pamatyti įvairias kino retrospektyvas, ar filmo klasikos darbų. Ši vieta turi savo auditorija, kuri yra labai žingeidi ir ieško kokybiško kino. Kadangi šis kino centras yra įsikūręs Borghese parke, pačiame Romos centre, vakariniai kino seansai tikrai turi ypatingą atmosferą,“ – apie lietuviško kino dienas portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė, sutikusi plačiau pristatyti festivalio programą.
Kaip buvo atrinkti lietuviški filmai festivaliui?
Programą sudarė „Giornate degli Autori“ – Venecijos kino festivalio programos vadovė Renata Santoro. Ji puikiai žino ir myli lietuvių kiną. Šios programos tikslas buvo supažindinti smalsų italų žiūrovą su lietuvišku kinu ir suteikti galimybę jį pamilti. Ruošiant programą buvo svarbu, kad ją sudarytų italų ekspertai, kurie puikiai žino italų publiką ir gali parinkti filmus, kurie galėtų būti įdomūs italams. Taip pat prieš seansus po atviru dangumi lietuvių režisierius kalbins bei filmus pristatys italų kino ekspertai. Bus labai įdomu išgirsti jų įžvalgas.
Kokie italų publikos ir kritikų atsiliepimai apie lietuvišką kiną? Ar mūsų kino kalba jiems artima, užkabina, o gal labiau suveikia egzotikos faktorius?
Lietuvių kinas sparčiai populiarėja Italijoje, jau keli metai iš eilės matome lietuvių režisierių darbus Venecijos festivalio programoje. Kiek teko girdėti kalbant apie lietuvių kiną, dažnai minima poetinė kino kalba. Kino profesionalus domina ir tas faktorius, kad šiuo metu yra daug jaunų kuriančių režisierių, tarp kurių nemažai ir moterų.
Lietuvių kultūrinis laukas Italijoje vis labiau pastebimas ir vertinamas: Venecijos aukso liūtas meno bienalėje, neblėstanti meilė lietuvių teatrui… Jūsų dėka italai susipažino net su lietuviško roko istorija! Kas toliau?
Kalbant apie kiną, artimiausi planai Amantėjoje „La Guarimba“ trumpametražių filmų festivalyje pristatyti Lietuvos trumpametražių filmų fokusą. „Lithuanian Shorts“ festivalis kartu su „La Guarimba“ festivalio ekspertais atrinko dvi programas. Vaikiškų filmų programa bus rodoma miestelio mažiesiems, o kitą programą bus galima išvysti vidurnaktį ant Tirėnų jūros kranto.
Spalvingą „Lithuanian Film Days“ renginio programą Romoje atidaro Šarūno Barto filmas Šerkšnas (2017), nukeliantis žiūrovą į rytinį Ukrainos pakraštį, kuriame tebevyksta keistas, vakarietiškam žvilgsniui sunkiai suvokiamas karinis konfliktas.
„Kas tai: civilinis karas, invazija, okupacija?“, – klausia pagrindinis filmo herojus Rokas, gabenantis į Ukrainos gilumą humanitarinę pagalbą ir pats sau netikėtai tampantis šio hibridinio konflikto stebėtoju, ieškančiu atsakymų į esminius klausimus apie žmogiškumą.
Tą patį vakarą, liepos 20 d., bus rodamas ir pilnametražis Karolio Kaupinio debiutas – istorinė variacija Nova Lituania (2019), šių metų Lietuvos pretendentas siekti „Oskaro“. Jei esame skaitę ar matę teatre garsųjį Mariaus Ivaškevičiaus Madagaskarą, filmo siužetas bus iš dalies pažįstamas: pasakojama apie tarpukario Lietuvos kolonialistinę svają ar veikiau geopolitinę būtinybę sukurti „atsarginę Lietuvą“, užjūrio metropoliją, galinčią išspręsti emigracijos dilemas.
Liepos 21-ąją bus galima pamatyti net du įspūdingus ir visiškai skirtingus autorinius filmus. 19 val. bus rodomas Jurgio Matulevičiaus debiutinis darbas Izaokas (2019), pagal to paties pavadinimo išeivijos modernisto Antano Škėmos apysaką.
Filme pasakojama Andriaus Gluosnio, per Lietūkio garažo žudynes Kaune užmušančio žydą Izaoką, istorija bei Holokausto nusikaltymų tyrimai sovietinėje Lietuvoje. Kur baigiasi asmeninės atsakomybės ribos ir kiek už visas praeities nuodėmes kaltintina sistema? Izaokas – tai nuožmus sąžinės balsas nesibaigiančių atminties karų fone.
Vakarą užbaigs tragikomiškas Eglės Vertelytės filmas Stebuklas (2017), fiksuojantis svarbų lūžio tašką pokomunistinėje visuomenėje. Kai žlungančios kiaulių fermos direktorė Irena baigia nuleisti rankas, į pagalbą stebuklingai atskuba amerikietis Bernardas, ieškantis fermoje tėviškės pėdsakų.
Liepos 22 d. bus galima išvysti net tris filmus. Du jų – Lietuvos aukso fondo klasika: tai nuostabioji odė vaikystei Arūno Žebriūno Gražuolė (1969) ir Raimundo Banionio Vaikai iš „Amerikos viešbučio“ (1990), kuriame aidi ir dainuojančios revoliucijos garsai – Povilo Meškėlos muzika. R. Banionio filmas nukelia žiūrovą į lietuviškąjį Vudstoką su maištaujančiais sovietmečio hipiais. Jautriai įpinama 1972-aisiais Kaune susideginusio Romo Kalantos istorija.
Maišto prieš sistemą istoriją pasakoja ir Giedrės Žičkytės dokumentinis filmas Šuolis, užbaigiantis renginio programą. 1970 m. lietuvių jūreivis Simas Kudirka peršoko į amerikiečių laivą prašydamas politinio prieglobsčio ir sukeldamas tarptautinį skandalą dėl žmogaus teisių. Tai jaudinanti sovietinio pabėgėlio istorija, neišvengiamai persipinanti su šiandienos realijomis: kiek patys esame jautrūs iš šiandienos lagerių bėgančių žmonių likimams?
„Lietuviškas kinas šiuo metu išgyvena savo Renesansą. Į kiną ateina daug naujų režisierių, džiugina, kad tarp jų nemažai moterų vardų“, – E. Vertelytė.
Lietuviško kino dienose publika gyvai susitiks su režisieriais K. Kaupiniu, E. Vertelyte ir G. Žičkyte. Portalas ITLIETUVIAI.IT tuo tarpu kalbasi su viena festivalio dalyvių filmo Stebuklas kūrėja E. Vertelyte, papasakojusia apie filmo sumanymą ir siužetinius vingius.
Miela Egle, lietuviško kino Romoje programa labai įvairi. Tavo Stebuklas vis tik ryškiai išsiskiria savo tematika ir žanriniais sprendimais. Kaip kilo filmo ir paties scenarijaus, kurio autorė esi, idėja?
Mane visada domino dešimtasis dešimtmetis, jį lydėję virsmai, požiūrio kaita, pakitęs žmonių santykis su religija. Kiaulės motyvas atėjo labai natūraliai, juk lietuviams kiauliena – neatsiejama nacionalinės virtuvės dalis, o sovietmečiu kolektyvinių kiaulių fermų būta visur. Net ir dabar važinėdami po Lietuvos provinciją išvystumėte begalę apleistų kiaulių fermų.
Pasirinkau jas kaip simbolį, giliai suleidusį šaknis į realybę. Per kiaulių fermos istoriją norėjau papasakoti, kas po nepriklausomybės nutiko lietuviškam kaimui, jo ekonominiam ir socialiniam gyvenimui.
Kas tavo filme yra stebuklas? Ar jis išsipildo?
Šį klausimą visų pirma norėjau palikti žiūrovams. Gal tai naujosios santvarkos pažadas? O gal tai, kas gimsta iš santvarkų susidūrimo sukelto choaso?
Vienas iš filmo personažų – sukčius „amerikonas“ Bernardas, pargrįžęs neva ieškoti lietuviškų šaknų. Kyla klausimas: gal esame linkę idealizuoti lietuvišką diasporą, kai santykis su gimtine ir tapatybe realybėje gerokai sudėtingesnis? Kaip pati apibūdintum Bernardą ir jo siekį griauti kiaulių fermą?
Būtent tas Amerikos lietuvių idealizavimo momentas man ir buvo įdomus kuriant Bernardo personažą. Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje buvo nekritiškai žiūrima į viską, kas ateina iš Vakarų, o Amerikos gyventojai dažnai laikyti kone pranašais, kurie žino, kaip gyventi. Ir, žinoma, natūralu, kad esant tokiai situacijai, tikrai pasitaikė oportunistų, pasinaudojusių tuo metu vyravusia lengvatikybe.
Iš kitos pusės, diasporos santykis su Lietuva irgi buvo idealistinis: daugelis buvo susikūrę romantizuotą šalies paveikslą, o grįžę smarkiai nusivylė, mat vaizdinys apie gimtąją šalį nebeatiko realybės ir planai kažką pakeisti greit virto dideliu fiasko. Būtent tas abipusis iliuzijos ir realybės susidūrimas man buvo svarbus kuriant Bernardo personažą.
Kokią šiandien matai lietuviško kino panoramą? Kiek joje erdvės aštresniems kampams ir temoms?
Lietuviškas kinas šiuo metu išgyvena savo Renesansą. Į kiną ateina daug naujų režisierių, džiugina, kad tarp jų nemažai moterų vardų. Šį pokytį sieju su Lietuvos Kino centro įsteigimu: tai suteikė daugiau galimybių sukurti pirmuosius filmus pradedantiesiems režisieriams, projektų vertinimo sistema tapo skaidresnė, daugiau dėmesio skiriama rašomų scenarijų ir projektų vystymui.
Manau, naujosios kartos kinas įdomus tuo, kad jame kalbama apie mūsų kartai svarbias temas, ieškoma naujų, dažnai aiškesnių formų šioms temoms nagrinėti. Labai džiaugiuosi, kad kino politika Lietuvoje nesistengia įtvirtinti kažkokio konsensuso, ar vienos politinės idėjos, yra skatinamas eksperimentavimas ir ieškojimai.
Kita vertus, kinas yra brangus menas – ieškojimai dažnai yra rizikingi, todėl galbūt nėra tiek daug prodiuserių ar režisierių, kurie tam ryžtasi.
Tavo filmas svečiuosis Romoje, R. Rossellini, P.P. Pasolini, P. Sorrentino mieste. Ar pati mėgsti itališką kiną? Turi savo favoritų?
Itališko kino indėlis į pasaulio kino istoriją milžiniškas. Manau, kad dirbti kine ir būti susipažinus su italų neorealistų darbais, Federico Felini filmais yra privaloma. Tačiau man pačiau labiausiai apeliuoja P.P. Pasolini kūryba, jo drąsus socialinis kritiškumas, bekompromisis dviveidiškumo atskleidimas ir aštrus satyrinis požiūris.
KAS: „Lithuanian Film Days“ (visi renginiai nemokami).
KADA: Liepos 20-22 dienomis (19 val. kino seansai vyks Sala Deluxe, o 21 val. – Ettore Scola arenoje, Villa Borghese parke).
KUR: „Casa del Cinema“, Roma.
Il progetto di promozione e valorizzazione online degli eventi artistici e culturali lituani che si svolgono in Italia è finanziato da: