Visoje Italijoje tikriausiai sunku būtų surasti lietuvį, kuris nors kartą gyvenime nebūtų girdėjęs, matęs ar svečiavęsis pas Pietro Fardella. Jo itališkas temperamentas, lietuviška šneka ir ypatinga Dievo dovana bendrauti su žmonėmis – tarsi vizitinė kortelė, ant kurios švyti užrašas: „Campanelle lituane“ („Lietuviški varpeliai“). Būtent keramikiniais varpeliais ir kitais lietuviškais suvenyrais Pietro visą šv. Kalėdų laikotarpį prekiauja Italijos miestų mugėse ir per daugybę metų ne vieną italą supažindino su Lietuva. Portalui ITLIETUVIAI. IT italas prisipažįsta, kad ne veltui jaučiasi labai turtingas, nes dabar turi net dvi tėvynes.

Ernesta Mažalskaitė Parma
ITLIETUVIAI.IT

Jei Milano Kalėdų mugėje pamatysite lietuvišką trispalvę, greičiausiai šalia jos išvysite ir Pietro Fardella. Jo stendas gerai pažįstamas ne tik Italijos lietuviams, bet ir italams. Daugelį metų prekiaudamas lietuviškais suvenyrais, Pietro tapo tarsi Lietuvos ambasadoriumi, kiekvienam pirkėjui pasakojančiu apie šią Baltijos šalį, kurią pamilo, kai sutiko savo žmoną lietuvę Renatą Karsokaitę.

Iš pradžių prisijungęs prie Lombardijos lietuvių bendruomenės, vėliau Pietro su šeima persikėlė gyventi į Lietuvą ir šiuo sprendimu ypač džiaugiasi. Italui nebaisios net šaltos lietuviškos žiemos, o labiausiai žavi gamta ir tvirtas lietuvių charakteris.

Jau daugybę metų Italijoje prekiauju keramika iš Lietuvos, o varpeliai – labai populiari prekė. Juos pardavinėdamas pasakoju italams, ką reiškia tas varpelių skambesys. Juk lietuviai nuo senų senovės tikėjo varpelių magija.

Portalas ITLIETUVIAI.IT su lietuviškai kalbančiu italu kalbasi apie lietuviškų varpelių magiją, kuriai neatsispiria ir italai, pažintį su Lietuva, kuklią vaikystę ir prieš porą metų priimtą sprendimą įsikurti Lietuvoje.

• 

• 

Pietro, papasakokite, kodėl nutarėte taip pasivadinti? Kas slypi po šiuo pavadinimu?

Šį vardą išsirinkau pats ir jis man labai patinka. Jau daugybę metų Italijoje prekiauju keramika iš Lietuvos, o varpeliai – labai populiari prekė. Juos pardavinėdamas pasakoju italams, ką reiškia tas varpelių skambesys. Juk lietuviai nuo senų senovės tikėjo varpelių magija.

Tas garsas atitolindavo nelaimes ir ligas, padėdavo apsisaugoti nuo blogųjų dvasių. Tikėta, kad skambant varpeliui, dangus susijungia su žeme ir ima pildytis norai. Labai užsinorėjau ir aš prisiliesti prie tokio stebuklo, todėl ir pasivadinau „Lietuviškais varpeliais“.

Esate lietuviškiausias iš visų mano pažįstamų italų. Kaip jūsų gyvenime atsirado Lietuva?

Aš susipažinau su savo būsima žmona Renata! O tais tolimais 2000-aisiais abu buvome tarsi gyvenimo kryžkelėje susitikę pakeleiviai, kurie vienas kitą tiesiog atpažino. Likimas! Kitais metais jau bus dvidešimt metų, kai esame susituokę.

Vesdamas Renatą, aš „vedžiau“ ir jos šalį – tapau lietuviu visa savo širdimi. Juk, kai myli žmogų, jį priimi tokį, koks yra. Renata visada labai didžiavosi savo lietuviška kilme. Kaip dabar prisimenu ir mūsų pirmąją pažinties dieną. Mano draugas prasitarė, kad jo žmona dirba kartu su mergina iš Rusijos ir paklausė, gal norėčiau su ja susipažinti. Buvau vienišas, kvietimas suintrigavo, taigi nuvažiavau…

Kai prisistačiau, pirmiausiai ir paklausiau, ar toji mergina – rusė. Kaip Renata pasipiktino! O tada nepaprastai išdidžiai pareiškė esanti lietuvė ir nieko bendro su rusiška kilme neturinti. Man tai padarė labai stiprų įspūdį, sudomino tokia griežta jos pozicija, buvo smalsu sužinoti daugiau. Beje, tokį išdidumą dėl savo lietuviškos kilmės jutau ir iš visų vėliau sutiktų lietuvių. Jums taip gera būti savo šalies piliečiais, jaučiatės išskirtiniai ir man tai gražu.

• 

• 

Pietro, turite nepaprastai didelį būrį draugų, jus pažįsta daugybė Italijoje gyvenančių tautiečių. Kaip pavyko su visais susipažinti?

Dabar jūsų visoje šalyje gyvena maždaug 5000! Tiek daug, palyginus su pirmaisiais metais, kai pažinojau tik Renatą. Kartą, prieš beveik dvidešimt metų, jau būdami pora, važiavome į Como miestą tvarkyti Renatos dokumentų. Tais laikais viskas buvo daug sudėtingiau, nes Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė.

Biurokratinės įstaigos saulėta Italija nekvepėjo, jose tvyrojo įtampa, liūdesys, pyktis, nerimas, neviltis, nes angliškai beveik niekas nekalbėjo, reikiamų dokumentų nuolat trūko, niekas nieko nežinojo, nesuprato, viskas užtrukdavo ilgai. Prisimenu, kad laukėme eilėje prie langelio, o prieš mus stovėjo toks aukštas vyras. Kai priėjo jo eilė ir jis turėjo pateikti savo dokumentus, išgirdau, kad jis – lietuvis!

Tai buvo antras mano gyvenime lietuvis, kurį sutikau jau po pažinties su Renata. Ir vėl likimas! Žmona, aišku, nenorėjo, kad jį trukdyčiau, kuklinosi, bet aš gi italas, mano kitoks charakteris, todėl jį iškart ir užkalbinau. Renata su juo pasikalbėjo lietuviškai ir jie išsiskyrė net nepasikeitę telefono numeriais!

Tas jūsų lietuviškas uždarumas, nenoras brautis į kito žmogaus asmeninę erdvę man ilgai buvo nesuprantamas. Laimė, ir vėl įsikišo likimas. Atsiimti dokumentų turėjome ateiti tą pačią dieną panašiu laiku, todėl ir vėl susitikome. Tąkart vyras buvo jau su savo žmona ir jų mažuoju sūneliu. Negalėjau savo ausimis patikėti, kai pasakė, kad gyvena vos už keturių kilometrų nuo mūsų namų!

Susidraugavome. Tai jie mums ir papasakojo, kad yra tokia lietuvių bendruomenė Milane, kurios pirmininkė tuomet buvo Danutė Ereminaitė, o konsulas Guido Levera.

Kokia tai buvo bendruomenė?

Labiau tiktų pavadinimas šeima, o ne bendruomenė. Mūsų buvo nedaug, visi pasiilgę bendravimo, artimųjų. Įtaką darė ir tai, kad kelionės į Lietuvą buvo retos, bilietai kainavo brangiai, nebuvo jokių tiesioginių skrydžių. Ne taip, kaip dabar. Todėl susitikę jausdavomės taip, lyg tai būtų koks giminės susibūrimas.

Visi vieni kitus palaikė, rūpinosi, kartu spręsdavome iškilusias problemas, švęsdavome šventes, važiuodavome vieni pas kitus į svečius. Buvo labai smagu, daug paprasčiau, jaukiau. Norėjosi susitikti, kalbėtis, valgyti, gerti ir dainuoti dainas lietuviškai. Skambėjo „Hiperbolė“, „Antis“, M. Mikutavičiaus dainos, jautėsi meilė jūsų šaliai, vienybė. Jaučiuosi dėkingas, kad tuomet įsiliejau į jūsų bendruomenę, tapau jos dalimi.

Kalbėdamas, pasakodamas apie prekes, šalį, iš kurios jos atkeliavo, aš savaip prisidedu prie lietuvybės skleidimo. Juk ką nors nusipirkę italai grįžta namo sužinoję šiek tiek daugiau apie šalį, kurios iki tol galbūt visiškai nepažinojo. O aš jiems juk ne šiaip sau kokį suvenyrą pardaviau, bet dalelę Lietuvos kultūros, sušildytos meile.

Iki šiol nešiojuosi širdyje tuos fantastiškus prisiminimus, pažintis. Jūsų maža, bet milžiniškos vertės šalis – Lietuva – dabar jau ir mano Tėvynė. Iki šiol namuose esu išsaugoję Expo parodos plakatą, su kuriuo žygiavome Buenos Airių alėja atstovaudami Lietuvai. Buvo nuostabu!

• 

Kaip susidomėjai lietuviška keramika? Ar vis dar prekiauji suvenyrais iš Lietuvos?

Dabar tiesiu šilko kelią iš Italijos į Lietuvą. Mano itališki namai yra netoli Como, o juk šis miestas garsėja šilko dirbiniais, kuriais nutarėme papuošti ir Lietuvos gyventojus. Nepamiršau ir keramikos, kai pasitaiko proga, prekiauju. Nesuprantu žmonių, kurie sako, kad trūksta darbo.

Iš savo mamos išmokau, kad jeigu noriu turėti duonos, turiu pats ją ir užsidirbti: nieko neprašydamas ir, svarbiausia, sąžiningai. Negalima nuleisti rankų, pasiduoti. Jei turi galvą, rankas, turėsi ir darbo. Jei aš turėčiau dešimt rankų, sukčiausi dar dešimt kartų greičiau! Toks jau esu, tokį charakterį paveldėjau.

Dirbti pradėjau labai anksti, esu išbandęs visokiausių darbų. Buvau sodininku, padavėju, lėkščių plovėju, nesigėdinu nei vieno darbo. Vėliau buvau įsidarbinęs ir audinių fabrike, bet kai jį uždarė, buvo tikrai labai sunku. Netekau darbo, reikėjo išlaikyti šeimą, mokėti paskolą už butą, kurį nusipirkome.

Turėjau kažkaip verstis, todėl nutariau savo veiklą susieti su Lietuva. Pradėjau prekiauti lietuviška keramika ir atradau, kad prekyba, bendravimas su žmonėmis yra kaip tik tai, kas man tinka ir patinka labiausiai.

Kartą prie mūsų priėjo toks aukštas gražus mėlynakis vyras. Papasakojo, kad jo tėtis lietuvis, mama italė, bet jis pats jau yra gimęs Brazilijoje, emigrantų šeimoje. Prisipažino niekada nebuvęs Lietuvoje, bet pasižadėjo apsilankyti. Tikiuosi, taip ir padarė.

Kalbėdamas, pasakodamas apie prekes, šalį, iš kurios jos atkeliavo, aš savaip prisidedu prie lietuvybės skleidimo. Juk ką nors nusipirkę italai grįžta namo sužinoję šiek tiek daugiau apie šalį, kurios iki tol galbūt visiškai nepažinojo. O aš jiems juk ne šiaip sau kokį suvenyrą pardaviau, bet dalelę Lietuvos kultūros, sušildytos meile.

• 

• 

Žiemos šventės daugeliui asocijuojasi su atostogomis, kalėdiniais turgeliais, jaukumu. Jums tai – pats darbymetis! Kokia tikrovė žvelgianti iš kitos prekystalio pusės?

Kalėdinių turgelių maratonas trunka ilgai, net pusantro mėnesio. Daugelyje prekybos vietų būna baisiai šalta, labai pavargstu, bet tas buvimas šurmulyje man nepaprastai įdomus, nes kasdien susitinku tiek visokiausių žmonių!

Draugai, pažįstami ir nepažįstami atvažiuoja nusipirkti lietuviškų suvenyrų, dovanų šventėms, tiesiog pasimatyti, susitikti, susipažinti. Kartą prie mūsų priėjo toks aukštas gražus mėlynakis vyras. Papasakojo, kad jo tėtis lietuvis, mama italė, bet jis pats jau yra gimęs Brazilijoje, emigrantų šeimoje. Prisipažino niekada nebuvęs Lietuvoje, bet pasižadėjo apsilankyti. Tikiuosi, taip ir padarė.

Emigracija, įvairūs gyvenimo išbandymai teko ir jūsų šeimai.

Aš labai daug keliauju, vieną miestą keičia kitas. Gal todėl, kad keliauti pradėjau labai anksti? Į pirmąją savo gyvenime kelionę išvykau būdamas vos devynerių mėnesių amžiaus. Tėtis, mama Katerina, šešios mano seserys, brolis ir aš traukiniu iš saulėtos Kalabrijos atvykome į ūkanotą Lombardiją.

Tuo metu daugelis šeimų iš pietų Italijos ieškodamos geresnio gyvenimo ir galimybių turėjo palikti savo gimtuosius namus ir emigruoti. Gal todėl aš labai gerai suprantu jus, išeivijos lietuvius, nes ir pats tam tikra prasme esu emigrantų vaikas?

Atvykę įsikūrėme mažame Minoprio miestelyje netoli Como ežero. Buvau visai mažas, bet augdamas patyriau tikrai nemažai sunkumų, kurie teko mūsų didelei, bet vargingai gyvenusiai šeimai. Pati stipriausia, ištvermingiausia ir ryžtingiausia visada buvo mama. Ji nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, bet turėjo tokią didžiulę širdį ir begalinę meilę, kantrybę, kurią lygiomis dalimis atidavė kiekvienam iš savo vaikų.

Pamenu, kad visi miegojome viename kambaryje, kuriame mamą ir seseris nuo mūsų, trijų vyrų skyrė tik užuolaida. Vandens čiaupas, tualetas buvo kieme, kuriuo dalinomes ir su kitais gyventojais. Neturėjome jokio televizoriaus, radijo imtuvo, užtat turėjome krosnelę, ant kurios mama virdavo valgį ir pašildydavo vandens nusiprausti.

Ta krosnelė buvo mūsų susirinkimų vieta, šeimos aukuras, kur pasikalbėdavome apie prabėgusią dieną, pasidalindavome džiaugsmais ir rūpesčiais. Sakoma, nėra namų be dūmų, bet mūsiškis kambarėlis buvo pilnas dūmų tiesiogine to žodžio prasme. O kad kvapo prisigėrę rūbai taip nesmirdėtų, mama ant krosnelės pažerdavo mandarinų žievelių.

Taigi, mano vaikystė kvepėjo dūmais ir mandarinais. Iš to kvapo mokykloje visi suprato, kad esame neturtingi. Bet mano mama niekada nepabrėždavo, kad esame vargšai, aš to niekada nejutau. Nors ir buvome neturtinga, bet visada tvarkinga, sąžininga ir išdidi šeima, viską užsidirbusi pati, tik savo jėgomis.

Gyvenimas ėmė keistis į gerąją pusę tada, kai mama gavo darbą prestižinėje sodininkystės mokykloje Minoprio mieste. Vėliau, jau praėjus daugybei metų, būtent ten rengėme ir lietuvių bendruomenės susibūrimus.

Pastarieji metai buvo sudėtingi daugeliui. Pandemija, nedarbas. Kas pasikeitė jūsų gyvenime?

Prasidėjus Covido pandemijai, persikėlėme gyventi į Lietuvą. Pamenu, kad vos tik užsidarė sienos, kilo visuotinė panika, mus pasiekė dar viena kraują sustingdžiusi žinia, kad Lietuvoje iš namų išėjo ir pradingo Renatos mama. Nieko nelaukę susidėjome daiktus į i automobilį ir išvažiavome.

Buvo nepaprastai sunku kirsti visas užkardas, bet mums kažkaip stebuklingai pavyko pasiekti Alytų. Bendromis jėgomis radome pasiklydusią anytą. Sužinojome, jog taip nutiko dėl prasidėjusios klastingos Alzaimerio ligos. Teko priimti skaudžią tiesą, susitaikyti, iš naujo peržvelgti susidariusią padėtį ir nuspręsti, kaip gyventi toliau.

Italai taip nekalba, kaip jūs. Jūsų pokalbių temos tokios gilios, prasmingos, tikros ir žmogiškos. Dar man ypač patinka, kad lietuviai nedaugžodžiauja. Ir nedalina draugystės veltui, supranta jos prasmę, išskirtinumą.

Supratome, kad teks nuolat keliauti, nes gyvensime tarp dviejų šalių. Vis tiek tuo metu nei aš, nei Renata dirbti dėl kilusios pandemijos negalėjome. Žmona dirbo bingo salone, kurį uždarė ilgam, o ir mano prekybą teko sustabdyti. Likome Lietuvoje ir rūpinomės vieni kitais. Man šeima visada pirmoje vietoje.

Dabar Renatos mama gyvena specialiuose slaugos namuose, labai gražioje Trakų miesto vietoje. Ja tinkamai pasirūpinta, bet mes norime gyventi netoliese ir palaikyti jos gyvus prisiminimus, kurie taip greitai blėsta.

Kaip sekasi gyventi Lietuvoje?

Manęs Lietuvoje kasdien klausia, ką aš čia veikiu, kas man čia taip patinka? Visiems atsakau tą patį: nėra taip, kad man patinka Lietuva. Aš ją myliu! Myliu, kaip myliu savo žmoną Renatą, kuri man yra kaip oras, kaip vanduo, kaip saulė, kuri šildo mano dienas.

• 

• 

• 

• 

Lietuvoje jaučiu itin stiprų ryšį su gamta. Čia taip tylu, galiu girdėti save, savo paties mintis. Tokia jauki ramybė, kurios gausiai apgyvendintoje Lombardijoje sunkiai rasi. Važiuodamas čia net ir nesuprasi, kur baigiasi vienas miestelis, o kur jau prasideda kitas. Lietuvoje aiškios ribos, laukai, toliai ir tokia iškilminga rimtis. Jaučiuosi laisvas!

Jaučiuosi esantis gamtos dalis, šalies dalis. Man čia gera. Ir jokia lietuviška žiema man nebaisi. Visai nešalta, jeigu gerai apsirengi. Nėra niūraus metų laiko, juk tada galima pasikviesti draugų, prasideda jaukūs vakarai prie garuojančiais patiekalais nukrauto stalo, šildantys sielą pokalbiai.

Italai taip nekalba, kaip jūs. Jūsų pokalbių temos tokios gilios, prasmingos, tikros ir žmogiškos. Dar man ypač patinka, kad lietuviai nedaugžodžiauja. Ir nedalina draugystės veltui, supranta jos prasmę, išskirtinumą.

Ir į mane iš pradžių daugelis žiūrėjo kreivai – atrodžiau keistas. Bet lietuviai tik atrodo šalti, kol su jais nesusipažįsti. Greitai tai supratau, todėl lengvai laužau ledus net ir su pirmą kartą matomu žmogumi. Pasisekė man, kad sutikau ir vedžiau Renatą! Maišo pinigų gal ir nesusikroviau, bet tapau nepaprastai turtingas: išsiplėtė mano šeima, draugų, pažįstamų ratas, o širdyje – net dvi tėvynės.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“