78-ojo Venecijos kino festivalio organizatoriai kino gurmanams šiemet pristatę 2 jaunų Lietuvos režisierių juostas negailėjo komplimentų trumpametražei Sauliaus Baradinsko juostai „Techno, mama“. Talentingam režisieriui tai – ne tik debiutas prestižiniame festivalyje, bet ir pasaulinė filmo „Techno, mama“, nagrinėjančio jautrią smurto artimoje aplinkoje temą, premjera. Prieš vieną svarbiausių įvykių savo profesiniame gyvenime režisierius S. Baradinskas sutiko praskleisti filmo kūrimo uždangą ir papasakoti kaip gimė didžiulę konkurenciją įveikęs ir į konkursinę Venecijos kino festivalio programą prasibrovęs filmas.

Margarita Bareikytė
ITLIETUVIAI.IT

Šiųmetinis Venecijos kino festivalis jaunam lietuvių režisieriui Sauliui Baradinskui ilgam išliks atmintyje. Čia, Venecijoje, kur rugsėjo 1-11 dienomis vyksta vienas laukiamiausių metų kino renginių, įvyko pasaulinė jo trumpametražio filmo „Techno, mama“ premjera. Režisierius neslepia – gavęs kvietimą į seniausią pasaulyje kino festivalį iš laimės net apsiverkė. Visgi, jis tikina tikėjęs filmo sėkme, nes jį kūrė atiduodamas visą save. Be to, pasak kūrėjo, filme nagrinėjama smurto artimoje aplinkoje tema jam gerai pažįstama, o tai padėjo įtaigiai perduoti žinutę juostos žiūrovams.

Kino festivalio rengėjai jau spėjo įsidėmėti šį jautrų lietuvių režisieriaus darbą, pasakojantį 18-ečio Nikitos istoriją. Pats autorius sako filmu norėjęs paklausti, kodėl kai kurie vaikai šeimoje negauna meilės ir kodėl taip sunku mylėti. Naujienų portalas ITLIETUVIAI.IT kalbina S. Baradinską ne tik apie sėkmę atnešusį filmą, karjeros vingius, bet ir apie režisieriaus darbo subtilybes.

• 

• 

• 

• 

Sauliau, papasakok trumpai tiems, kas Tavęs nepažįsta: nuo ko prasidėjo tavo kelionė į kino pasaulį?

Kino kūrimas man buvo kaip absoliuti misija ir svajonė ką aš turėčiau daryti finale. Esu baigęs architektūros studijas ir studijų metais pradėjau filmuoti projektą – dokumentiką „Vilnius temperature“ Youtube kanale. Šis projektas leido užauginti pasitikėjimą savo jėgomis. Vėliau pradėjau kurti savo muzikinius klipus, kurie buvo gerai įvertinti. Tai buvo tarsi „mikrofilmai“ ir aš drąsiau pradėjau judėti link kino.

Buvau labai dėkingas, kai sukūriau savo pirmą filmą „ Auksinės minutės“ ir su juo gana sėkmingai sudalyvavome daugelyje festivalių. Beje, šiuose festivaliuose susipažinau su italų filmų platintojais, su kuriais iki šiol dirbu. Neturėdamas diplomo kino srityje, aš nesąmoningai ėjau link kino, tiesiog darydamas kiekvieną dieną tai, kas vestų mane link kino. Jaučiu, kad mano kine yra taipogi daug architektūros. 

Sveikinu tave patekus į Venecijos kino festivalį! Kaip, beje, jautiesi?

Nuoširdžiai kalbant, aš iki šiol „virškinu“. Visada turėjau tokį košmarą – patenku su savo filmu į A klasės festivalį, tarkim Kanus. O atvykus į festivalį sužinau, kad įvyko klaida ir mano filmas neatrinktas (juokiasi). 

Kai gavau kvietimą į Venecijos festivalį, negalėjau tuo patikėti, iš laimės net apsiverkiau. Paprašiau kelis kartus mano draugų perskaityti oficialų pakvietimą ir pasakyti, ar teisingai supratau. 

Filmas, kurį sukūriau („Techno, mama“), turi labai nelengvą temą, pabaigęs jį net išgyvenau panikos ataką. Šis filmas yra labai sunkus, bet kartu ir gražus, labai asmeniškas ir tikras – įdėjau į jį labai daug savęs. Todėl man tai yra be galo svarbus įvertinimas, aš esu taip pat laimingas ir už savo komandą. Neįtikėtina yra taip pat tai, kad papulti į šį festivalį yra labai sunku, yra didžiulė konkurencija.

Su atrinktais režisieriais susirašinėjame internetu – visi, kaip ir aš , netikime, kad buvome atrinkti, todėl mes vieni kitus labai palaikome, esame didžiulėje meilėje. Tai yra didžiulis džiaugsmas man, mano komandai ir daugeliui žmonių, sulaukiu daug sveikinimų.

• 

• 

• 

• 

Jaunam režisieriui, ypač kelio pradžioje, labai sudėtinga „įsivertinti“, suprasti, kad gali „gerai“, visą laiką už tave kalba tavo „vidinis kritikas“. Ar patekus į šį festivalį Tavyje įvyko „vidinis lūžis“ profesijos prasme? Įgavai daugiau pasitikėjimo savimi, savo jėgomis? Kaip tai Tave pakeitė?

Labai geras klausimas! Manau, tokie dalykai atsitinka, kai tu nukeliauji jau į patį festivalį ir pamatai žiūrovus. Visi galvoja, kad režisieriaus darbas yra tik filmavimas kino aikštelėje. Bet niekas nežino, kad tai dar sėdėjimas  ofise, buvimas vienatvėje, rašymas, bandymas įtikinti kitus, kad tavo idėja yra geriausia, kad vėliau gautum finansavimą.

Venecija – tai yra mano svajonės išsipildymas. Bet kartu suvokiu, kad įdėjau  daug darbo ir nuoširdumo į šį filmą, nedariau jokių nuolaidų sau ir kitiems, todėl viskas ir pavyko.

Ruošdamasis filmui paruošiau didžiulę knygą (ang. „moodboard“) – visas filmas buvo iliustruotas, iškadruotas, buvau apgalvojęs kiekvieną detalę, išrašiau kiekvieną sceną. Su visa komanda labai daug dirbome. Ir mano dailininkas Daumantas Levickas pasakė: „Sauliau, kai tiek daug įdedi darbo ir meilės, neįmanoma, kad niekas to nepastebėtų“. 

Venecija – tai yra mano svajonės išsipildymas. Bet kartu suvokiu, kad įdėjau  daug darbo ir nuoširdumo į šį filmą, nedariau jokių nuolaidų sau ir kitiems, todėl viskas ir pavyko. Labai svarbu atsakyti sau pačiam į klausimą: kas yra tas žmogus, kuris tau duoda leidimą veikti? Iš tikrųjų tas žmogus esi tu pats. Kai duodi sau „leidimą“, transliuoji energiją – viskas įvyksta. Kaip minėjau, šį įvykį dar „virškinu“, galėsiu tau papasakoti daugiau po Venecijos.

Baigdamas atsakyti į šį klausimą, noriu papasakoti trumpą istoriją: iš vieno žmogaus internetu gavau daug komplimentų apie filmą. Paklausiau, kaip tas žmogus matė filmą, juk jis dar nebuvo niekur publikuotas. Pasirodo, šis žmogus buvo Venecijos kino festivalio programos sudarytojas! Tai yra nerealu, kai patys festivalio programos sudarytojai pajaučia tavo filmą ir parašo tau! Mes patys su filmavimo komanda davėme sau „leidimą“, kad tai bus gerai, todėl šis filmas keliauja taip toli. 

Pakalbėkime apie nepasidavimą aplinkai ir nuoširdumą. Kuriant bet kokį meno kūrinį, šiuo atveju – filmą, dažnai kyla abejonės savo sprendimais, todėl pradedi ieškoti komforto zonos, sukti jau pažįstamais keliais ir naudoti kitų pavyzdžius, pasikliauti kitų patarimais, o ne savo nuojauta. Supranti, kad nuoširdumas ir tikroji tavo vizija reikalauja daug drąsos. Ar pažįstamas jausmas? Kaip Tau pavyksta „atkovoti“ nuoširdumą bekuriant?

Kai gauni finansavimą filmui, atrodo, – „va čia tai dabar visiems parodysiu“. Kaip yra palyginusi mano draugė Beata (red. pastaba Beata Tiškevič) – tarsi per pirmąjį pasimatymą su mergina bandai jai viską pademonstruoti ką gali. Ir dažniausiai tai yra labai blogai. Šią pamoką išmokau dirbant prie „Auksinių minučių“.

Mėgstu sakyti, kad aš filmo nekuriu, bet jį išgyvenu. Kai pabaigiau rašyti „Techno, mama“ scenarijų, verkiau. Supratau, koks bus stiprus filmas.

Šį kartą, kurdamas filmą nusprendžiau, kad kuriu jį sau, be jokių patosų. Noriu padaryti filmą, kuris man rūpi. Visus dalykus, apie kuriuos kalbu filme, aš pats patyriau. Tai yra man labai tikra ir jautru. Kai tu žinai, apie ką tu kalbi, neįmanoma šių dalykų sumeluoti. Vizija filmo gali keistis, bet jausmas – ne. Mėgstu sakyti, kad aš filmo nekuriu, bet jį išgyvenu. Kai pabaigiau rašyti „Techno, mama“ scenarijų, verkiau. Supratau, koks bus stiprus filmas.

Patarimai yra labai pavojingi, jų reikia klausti, kai iš tikrųjų tau to reikia. Reikia taip pat nebijoti pripažinti ir pasidalinti, kad kažko nežinai, nes neįmanoma visko žinoti. O kai darai blogus sprendimus, vėliau bandai iš to pasimokyti. Iš blogų sprendimų gimsta režisieriai. 

• 

• 

• 

Mano atveju, nuoširdumas visada pasiteisindavo, nors ir norėjosi sukti kitu keliu ir viską keisti. Visgi, kai jauti tikrąją energiją, anksčiau ar vėliau kas nors ją pajaus žiūrėdamas tavo filmą taip pat. 

Galiu tave papildyti: kai daug festivalių pasakė ne „Techno, mamai“, aš tikrai nuoširdžiai pradėjau galvoti, kad reikia permontuoti filmą. Vėliau supratau, kad tai kalba nuovargis, todėl nieko nepakeičiau. Paskui, kai visiškai „paleidau“ šią situaciją, atsirado Venecija. Tarsi stebuklas. 

Ar gali trumpai pristatyti filmą „Techno, mama“? Kodėl Tau buvo svarbu sukurti šį filmą ir kokią idėją norėjai ištransliuoti?

Filmas pasakoja istoriją apie paauglį Nikitą, kuris bando išvažiuoti į Berlyną aplankyti savo tėvo. Nikita yra labai turtingas savo vidiniu pasauliu, jam patinka techno muzika, o savo laisvalaikį jis leidžia kartu su savo draugais skvote. Jis auga daugiavaikėje šeimoje be tėvo, todėl jam dažnai tenka prižiūrėti savo brolius ir seseris.

Šiuo filmu noriu paklausti, kodėl kai kurie vaikai gimę negauna meilės ir kodėl yra taip sunku mylėti.

Kai Nikita sugalvoja išvažiuoti į Berlyną ir pradėti naują gyvenimą, jo motina tam labai priešinasi. Filmo pagrindinė tema – fizinis ir psichologinis smurtas artimoje aplinkoje. Lietuvoje tai yra labai didelė problema, kiekvienais metais mes turime iki tūkstančio atvejų ir tai tik registruoti atvejai. Man labai svarbi ši tema, nes man teko tai patirti.

Šiuo filmu noriu paklausti, kodėl kai kurie vaikai gimę negauna meilės ir kodėl yra taip sunku mylėti. Mano filmas yra apie Nikitos techno svajonę, bet iš tikrųjų tikrasis „techno“ jo gyvenime yra jo motina, kuri yra psichologinė smurtautoja. Nenoriu pasakyti, kad motina yra neigiamas personažas, ji labai myli Nikitą, bet ji neturi kito pasirinkimo, nes jos gyvenimas yra labai sunkus.

Mano, kaip režisieriaus, užduotis buvo atsukti kameras į tuos gyvenamuosius rajonus ir parodyti mūsų, nepriklausomybės vaikų, kartą ir mūsų tėvus, kuriems užgriuvo ant pečių daug naštos. Mes kalbėjome su jais skirtingomis meilės kalbomis, kurios buvo vienas kitam nesuprantamos. 

Įžvelgiau simbolį tavo filme – Berlyną. Ar tai nuoroda į kažką, ar tiesiog atsitiktinumas?

Aš labai myliu Berlyną, labai daug kartų ten buvau. Man Berlynas – laisvės simbolis. To neakcentuoju filme, bet Nikitos svajonė – nuvykti į Berghaimo klubą Berlyne, kuris dar vadinamas „Techno Noterdamas“ arba „Hedonizmo Noterdamas“.

Džiaugiuosi, kad savo kūryba galiu atstovauti tą laisvą Lietuvą, kur mes visi kartu galime gyventi su meile, be smurto ir neapykantos.

Man teko būti tame klube. Iš pradžių nesupratau, kur pakliuvau, o po dviejų valandų pasijutau, kad esu iš „bulvių“ krašto. Supratau, kad nesu toks laisvas ir turiu daug vidinių blokų. Nenoriu daug atskleisti detalių apie filmą, bet juostoje taip pat kalbame apie homoseksualumą. Tai nėra pagrindinis fokusas filme, tai yra tik viena iš Nikitos personažo spalvų.

Tačiau Berlynas man tarsi kryptis, kur link norėčiau, kad Lietuva judėtų: kad ji būtų laisva, tolerantiška, kad turėtų empatijos, meilės vienas kitam. Džiaugiuosi, kad savo kūryba galiu atstovauti tą laisvą Lietuvą, kur mes visi kartu galime gyventi su meile, be smurto ir neapykantos.

Dažnai mėgstu režisierių paklausti, kaip jie žiūri savo filmus. Tikriausiai jau įvyko neoficiali „Techno, mama“ peržiūra publikai. Kaip žiūrėjai šį filmą? Ar jau gali žiūrėti šį filmą ramiai, atsiribojęs kaip žiūrovas, ar dar visgi žiūri kaip režisierius?

Kai sumontavome pirmąjį filmo draftą (juodraštis), galvojau, kad šis filmas yra visiška nesąmonė ir absurdas. Bet nepasimečiau ir supratau, kad reikia dirbti daugiau, be to, buvau labai pavargęs. Prieš dvi savaites, besiruošiant Venecijos festivaliui, turėjau techninę peržiūrą „Vingio“ kino teatre ir supratau, kad didžiuojuosi šiuo filmu, o labiausiai – savo komanda.

• 

Visą laiką matau klaidas, dar yra profesinių dalykų, kurių turiu išmokti. Nors esu perfekcionistas, suprantu, kada filmą reikia „paleisti“ – „better done than perfect“ (ang. k. „geriau pabaigtas, nei idealus“). Po kiek laiko filmai pradeda gyventi savo gyvenimą ir jie visiškai kitaip atrodo.

Ar aš galiu ištaisyti klaidas? Tikrai ne, nes filmas yra pabaigtas. Tiesiog kituose filmuose stengsiuosi jų vengti. Bet nepaisant šių klaidų, nuoširdžiai vertinu šį filmą, nes įdėjau daug darbo, skyriau daug laiko, kaip ir visa komanda, kuri dirbo prie šio filmo. 

Žiūrėdamas šį filmą „Vingyje“ negalėjau patikėti, kad aš jį sukūriau. Nes dabar esu visai kitur – kitame etape ir dabartiniame etape negalėčiau tokio filmo padaryti. Praeitas etapas buvo unikalus ir visa jo patirtis, skausmas ir šviesa, kurią turėjau tuo metu, nugulė filme.

Ar filmas buvo ilgai „brandintas“? Kokių iššūkių patyrei kurdamas „Techno, mamą“?

Filmo idėja atsirado gal prieš tris metus. Scenarijų parašiau prieš du metus, bet jis daug kartų kito, o nufilmavome prieš metus. Didžiausias iššūkis (kaip ir visada) – gauti finansavimą. Paskutinė filmavimo pamaina buvo labai sunki – daug specialiųjų efektų, masuotė, turėjome netgi avariją su kaskadininkais.

Dėl techninių kliūčių nenufilmavome paskutinio filmo kadro. Buvau labai nuliūdęs ir prastomis nuotaikomis baigėme filmą, tyloje. Tačiau po savaitės perfilmavome šį kadrą ir viskas buvo gerai. Bet negaliu paaiškinti, kokį skausmą patyriau dėl to vieno kadro, nes visas filmas buvo man be galo brangus. Negalėjau patikėti, kad viskas ėjo taip sklandžiai, o paskutinio kadro neturime. Kitą rytą patyriau panikos ataką, bet vėliau supratau, kad taip „paleidinėjau“ filmą. Nes, kaip minėjau, filmo nefilmavau, bet jį išgyvenau. 

Ar filmuoji filmus sapnuose? Kalbu iš savo patirties, nes dažnai, kai yra tik kelios filmavimo pamainos, patiri didžiulį stresą, nes esi atsakingas už viską – už pinigus, už žmonių sugaištą laiką, už tai, kad tavimi patikėjo. Pabaigus filmuoti, dar esi streso būsenoje ir dar „tęsi“ darbus sapnuose. 

Dar to mokinuosi, bet yra labai svarbu neprisiimti visos atsakomybės sau, kaip režisieriui. Tai yra labai pavojinga, gali labai pakenkti savo emocinei sveikatai. Tai dar kartą prisiminiau per „Techno, mamą“, nes prie šio filmo dirbo apie 100 žmonių.

Gal atsakysiu banaliai, bet man labai patinka F. Fellini. Jis yra visiško chaoso ir masyvumo režisierius. Jo filmai – tarsi atskiri gyvenimai.

Režisierius gauna per filmavimo pamainą apie penkis šimtus ar daugiau klausimų. Todėl labai svarbu save apsaugoti, ne viską tu gali žinoti ir padaryti. Po „Techno, mamos“ nesupratau, kodėl aš pasirinkau režisieriaus kelią, nes buvo labai sunku atsigauti po projekto. Paskui filmas išgyvena „vienatvę“, nes niekas jo nežiūri, kol jis nenukeliauja į festivalius. Ir tik tada, kada „gaunasi Venecija“, vėl nori viską daryti iš naujo. Kažkoks priklausomas sadomazohistinis santykis. Atrodo, kad režisieriaus darbas – tai būti nuolat bankrutuojančios įmonės direktoriumi (šypsosi).

Kaip manai, ar Lietuvoje yra sukurtos geros sąlygos kino kūrėjams?

Visada sakau, kad esu palaimintas dėl to, kad turiu sąlygas kurti kiną. Labai džiaugiuosi, kad šį filmą parėmė Lietuvos kino centras ir LATGA (Lietuvos autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija). Džiugu, kad jie patikėjo mano vizija, nes filmą sukurti kainuoja daug. Tuo labiau, kad trumpametražiai filmai neatsiperka, tai labiau investicija į tai, kad filmas atneš kultūrinę vertę regionui. Esu labai laimingas, kad turiu šias sąlygas, todėl labai nuoširdžiai moku mokesčius, nes žinau, kad iš jų galėsiu gauti finansavimą filmui (šypsosi).

Ar domiesi Italų kinu?

Gal atsakysiu banaliai, bet man labai patinka F. Fellini. Jis yra visiško chaoso ir masyvumo režisierius. Jo filmai – tarsi atskiri gyvenimai. Man patiko ir itališkas neorealizmas. Italai – tikri estetai. 

Pastebėjau, kad italams taip pat patinka mūsų kinas. Filmas „Auksinės minutės“ buvo atrinktas į daugelį italų festivalių. Esu laimingas, kad dirbu su italų filmo platintojais „Lights on“. 

Ar jau turi trajektoriją į ateitį, kokius projektus planuoji?

Mano planuose – pilno metro miuziklas „Betono muzika“, apie punk rokerių muziką devintajame dešimtmetyje. Dar vystau scenarijų, dirbame kartu su Egle Vertelyte. Labai laukiu šito filmo, bet jis pasirodys labai negreitai. 

Italijoje vykstančių meninių ir kultūrinių lietuvių autorių renginių atminties įprasminimo ir sklaidos internetinėje leidyboje projektą finansuoja: