Nespėjo ataušti Kalėdų senelio pėdos, o daugybė žmonių ir vėl į žieminį dangų dairosi, dovanų laukia. Lietuviai sausio pradžioje švenčia Trijų Karalių šventę ir, pažymėję lauko duris trimis kryžiukais, tikisi Kasparo, Melchioro ir Baltazaro palaiminimo. Italai tomis dienomis iš stalčių traukia spalvotas kojines ir nekantraudami laukia…raganos Befanos. Ji – Moteriška Trijų Karalių versija.

Ernesta Mažalskaitė Parma
ITLIETUVIAI.IT

Bjauria ragana nesunkiai gali pavirsti bet kuri moteris. Tačiau tokia ragana, kurią mylėtų ir kurios nekantriai lauktų, yra tik viena- italų ragana Befana. Sena, susiraukšlėjusi tačiau linksmų akių senolė Italijoje pasirodo tą pačią dieną, kaip ir Trys Karaliai. Tik atkeliauja ji viena ir naktinį sausio 6-osios dangų be baimės raižo apsižergusi savo raganišką šluotą.

Žaibiškai apskridusi visus namus Befana jos laukiantiems palieka dovanų. Beveik visos šios raganos dovanos būna saldžios, o tarp daugybės saldumynų būtinai būna įsimaišęs ir juodą anglį primenantis cukraus gabalėlis. Retkarčiais nutinka ir taip, jog vietoj lauktų skanėstų ragana atneša ir tikros anglies gabalą. Beje, už ką gauta tokia „juoda“ dovana, žino tik pati ragana Befana ir dovanos gavėjas.

Istorijos dulkes nupūtus

Befana – keistas, bet labai paprastą paaiškinimą turintis vardas. Taip metams bėgant sutrumpėjo žiemos švenčių – Epifanijos pavadinimas. Vardas – mažiausiai komplikuota raganiškai susipynusios istorijos dalis. Senuose, net XI amžių siekiančiuose raštuose įamžinta paslaptinga Trijų Karalių ir senos moteriškės istorija. Pasakojama, jog su dovanomis pas kūdikėlį Jėzų keliaujantis karavanas sustojo netoli Betliejaus esančiame kaime. Tame kaime gyveno vieniša moteriškė vardu Befana. Pasibeldę į senelės namus, Trys Karaliai pasiprašė vidun, tačiau įtari moteriškė svečių nepriėmė. Nepadėjo ir tai, jog išminčiai jai smulkiai nupasakojo savo kelionės tikslą ir net pasiūlė keliauti kartu.

Befana visiems vaikams sausio 6-ąją, kartu su saldumynais, neša ir gabalėlį savo širdies: juodo cukraus, jei vaikas buvo geras, tikros anglies – jei toks nebuvo.

Neramiai prasivarčiusi visą naktį, ryte Befana visgi persigalvojo. Į krepšelį sudėjusi visus trobelėje rastus saldumynus, ji taip pat išsiruošė į kelionę. Gaila, tačiau karavanas jau buvo iškeliavęs, o Befana nežinojo, nei kaip atrodo tas kūdikėlis Jėzus, nei kur jo ieškoti… Apimta nevilties moteriškė ėmė eiti nuo durų prie durų ir visiems sutiktiems vaikams dovanoti saldumynus, tikėdamasi, kad kuris nors iš jų ir bus tas Pasaulio Gelbėtojas.

• 

• 

Metai bėgo. Befana. sunešiojusi krūvas batų, virto ant šluotos keliaujančia ragana, kuri visiems vaikams sausio 6-ąją, kartu su saldumynais, neša ir gabalėlį savo širdies: juodo cukraus, jei vaikas buvo geras, tikros anglies – jei toks nebuvo.

Simbolių dėlionė

Pasakiškai skambanti istorija turi ne tik toli siekiančias, bet ir labai tvirtas šaknis. Pagonybėje įvairūs derlių, vaisingumą lemiantys ritualai buvo neatskiriama protėvių kasdienybė. Metams bėgant, dalį tų ritualų perėmė ir savam kalendoriui panaudojo senovės romėnai. Ypatingas dėmesys nukrypo į Nenugalimos Saulės( it. Sol Invictus) dieną, švenčiamą per žiemos saulėgrįžą.

Dvylika dienų po saulėgrįžos buvo laikomos magiškomis. Senovės romėnai tikėjo, jog tomis 12 dienų, kurios vėliau tapo 12 naujo kalendoriaus mėnesių, laimindamos ir linkėdamos gausaus derliaus, po dirbamos žemės laukus ant šluotų skrajoja moteriškos giminės figūros. Paskutinę, 12-ąją dieną, mistiškus ritualus karūnuodavo simbolinė pačios Motinos Gamtos mirties ir prisikėlimo šventė.

Italai sausio 6-ąją labiau laukia ne karalių, bet gerosios raganos Befanos!

Metams bėgant, Romos Bažnyčia visus pagoniškus ritualus griežtai pasmerkė. Senovės romėnų išgelbėtos skraidančios moters buvo pasigailėta, tačiau ji virto sena bjauria ragana, keliaujančia ant velnio išmonę liudijančios šluotos. Pasmerkta bažnyčios, senovinė pagoniška figūra palaipsniui vėl buvo atgaivinta jau katalikybės laikais, kaip gėrio ir blogio susivienijimo simbolis.

Išdykusio likimo užgaida raganai teko išskirtinis vaidmuo Epifanijos švenčių metu. Nebuvo pamirštos ir magiškosios 12 dienų. Nenugalimos Saulės šventė (gruodžio 25 d.) buvo sutapatinta su Kristaus gimtadieniu, o raganai sausio 6-ąja teko dalintis su Trimis Karaliais. Tik italai tą dieną vis tiek labiau laukia ne karalių, bet gerosios raganos Befanos!

Moteriška galia

Po žiemos dangų skraidanti senutė – ne šiaip sau ragana. Yra tikinčių, jog po senos moters skarmalais ir šiandien slepiasi pati Deivė Motina. Moteris, sauganti savyje amžiną vaisingumo pradą. Senovėje globojusi pagonių laukus ir linkėjusi gausaus derliaus, šiandien ji keliauja lankydama vaikus –augančią jaunąją kartą.

Ragana nuo seno simbolizuoja pokyčius, gaivališką jėgą. Susiraukšlėjęs moters veidas – įasmeninti senieji metai. Dovanų nešama anglis užsimena apie galimybę atsinaujinti.

Italijoje ragana pasirodo sausio pradžioje, kaip tik tuo laiku, kurį romėnai tikėjo esant magišku. Sugrįžtanti saulė, galimybė atgimti gamtai –metas, kai gėris ir blogis ima keistis vietomis. Ragana nuo seno simbolizuoja pokyčius, gaivališką jėgą. Net ir susiraukšlėjęs moters veidas – įasmeninti senieji metai. Dovanų nešama anglis užsimena apie galimybę atsinaujinti.

• 

• 

• 

• 

Raganiško gyvenimo palydovei – šluotai – taip pat tenka ypatingas vaidmuo. Nuo seno ji įkūnija gamtos jėgą – vėjo gūsius, jausmų sūkurį. Tai ir simbolinio apsivalymo įrankis. Kaip tik todėl italai laukdami raganos Befanos namus puošia dar ir mažomis dekoratyvinėmis šluotelėmis. Galiausiai viskas, tarsi pasakoje, baigiasi laimingai. Pradeda ilgėti bei šilti dienos ir žemė gali džiaugtis atgimstančia gamta. Ant šluotos atskridusi ragana Befana aplanko visus vaikus ir, kramsnodamas juodą anglį primenančio saldaus cukraus gabalėlį, kiekvienas sau širdyje pasižada naujais metais būti geresenis.

Kas kaip nori, tas taip švenčia

Epifanija, arba „nušvitimas“, „apsireiškimas“, pasaulyje švenčiama labai įvairiai. Lietuvoje tą dieną būdavo šventinamas vanduo ir kreida. Vėliau šventintu vandeniu vyriausiasis šeimos narys palaimindavo visus kambarius bei tų namų gyventojus, o ant durų staktos kreida užrašydavo pirmąsias Trijų Karalių vardo raides: K, M, B. Tą dieną būdavo užbaigiama ir prakartėlė. Prie kūdikėlio Jėzaus palinkusią šventąją šeimą papildydavo Kasparo, Merkelio ir Baltazaro figūros.

Trys Karaliai atstovavo ne tik tris iš tolimų kraštų atkeliavusius išminčius, bet ir tris žmogaus gyvenimo etapus – jaunystę, brandos amžių ir senatvę. Tokią nuomonę tarsi patvirtino ir jų nešamos dovanos: auksas – karališkai naujagimio kilmei pagerbti, smilkalai liudijo dvasinį ryšį su dangiškuoju tėvu, o kvapieji sakai mira buvo tarsi liūdna užuomina apie laukiančią mirtį.

Trijų Karalių atėjimas Lietuvoje yra susikaupimo, apmąstymų ir ramybės laikas. Kitų šalių tikintieji išminčių pasirodymą sieja su galimybe linksmai švęsti bei dar kartą apsikeisti dovanomis.

Trys Karaliai atstovavo ne tik tris iš tolimų kraštų atkeliavusius išminčius, bet ir tris žmogaus gyvenimo etapus – jaunystę, brandos amžių ir senatvę.

Mažiausiai nuo religinės šventės yra nutolę Rumunijos gyventojai. Šios šalies vaikai keliauja nuo vienų namų durų prie kitų ir pasakoja Kristaus gimino istoriją. Už pastangas jiems atsidėkojama dovanėlėmis, saldumynais ar pinigais. Vengrijoje vaikai persirengia Trimis Karaliais ir taip pat beldžiasi į kaimynų duris aiškindami, kas per šventė yra Epifanija. Pasakorius vengrai dažniausiai palepina saldumynais.

Kai kuriuose Ispanijos regionuose, ypač Madride ir Barselonoje, Trijų Karalių šventės išvakarėse vyksta karnavalas. Įspūdingais apdarais pasipuošę išminčiai išdidžiai keliauja gatvėmis, laimina minią, o vaikams dosniai dalina saldainius. Mažieji dovanų iš Trijų Karalių sulaukia ir namuose. Laukdami išminčių, vaikai ne tik turi visus metus stengtis būti geri, bet ir nakčiai prie lauko durų palikti vandens dubenėlį nuvargusiems po kelionės atvykėlių kupranugariams. Tokias šventės tradicijas iš Ispanijos perėmė ir daugelis centrinės bei pietų Amerikos šalių.

Prancūzai Epifanija švenčia valgydami. Tradicija tai dienai kepti ypatingą pyragą, vadinamą „Galette des Rois“, siekia net XIV amžių. Kepinys padalinamas į tiek dalių, kiek šeimoje yra valgytojų. Būtina atpjauti ir dar vieną gabalą, kuris turi net savo pavadinimą. Vieni jį skiria Dievui, kiti vargšui, o dar kiti netikėtai užklydusiam svečiui. Beje, visas pyragas ypatingas tuo, jog maišydama tešlą, šeimininkė į ją įmeta ir „staigmeną“. Senais laikais tai būdavo pupelė ar net mažytė kurio nors iš Trijų Karalių skulptūrėlė. Dabar vis dažniausiai pasitaiko tiesiog paprastas migdolo riešutėlis. O tas, kuriam tenka pyrago gabalas su paslėpta „staigmena“, visai dienai tampa karaliumi arba karaliene.

Pietų Prancūzijoje tradicinį pyragą pakeičia apvali cukrumi puošta karūnos formos bandelė. Tą dieną karaliais bei karalienėmis gali jaustis visi, valgantys saldumyną.

• 

• 

• 

• 

Anglijoje Epifanijos metu buvo geriamas specialus gėrimas, vadinamas „Avinėlio vilna“. Taip pavadintas saldintas sidras ar šviesus alus buvo geriamas užsikandant keptais obuoliais su prieskoniais. Tą naktį būdavo laiminamos ir obelys. Tikėta, jog ant vaismedžių išlieta sidro taurė užtikrina gausų kitų metų derlių.

Islandijoje sausio 6-oji vadinama Tryliktąja diena. Tokį keistą pavadinimą šventė gavo todėl, jog nuo šv. Kalėdų iki sausio 6-osios būna praėję lygiai trylika dienų. Tą dieną švenčiama oficiali šv. Kalėdų pabaiga, o vaikus aplanko paskutinis, tryliktasis Kalėdų senelis – elfas su dovanomis. Šventinė eisena mirga nuo deglų šviesos, kuomet elfų apsuptyje pasirodo ir pats elfų karalius su karaliene. Epifaniją karūnuoja ir didžiulis laužas bei fejerverkai.

Paprasta tiesa ta, jog švenčių per daug nebūna. Todėl pažymėję durų staktą trimis kryžiukais, padėję dubenėlį tyro vandens Trijų Karalių kupranugariams, išsikepę skanų pyragą ir dar supakavę keletą dovanėlių, švęskime Epifaniją! Šventę, kuri pripildo namus meilės, tikėjimo ir vilties.

Medžiaga spausdinta žurnale „JI“. Teisės saugomos.