Įdomiausi lietuvių literatūros kūrėjai Italijos kultūriniame lauke
Lietuvių kūrėjų darbai vis dažniau išvysta šviesą ir italų kalba. Didžiausio pasiekimo Italijoje iki šiol sulaukė literatūrą vaikams kuriantys lietuviai. Vis tik panašu, kad lietuvių literatūros atstovai prabyla itališkai pirmiausia dėl vertėjų pastangų ir užsispyrimo.
Toma Gudelytė
2020-aisiais Lietuvos kultūros institutas fiksuoja rekordinį naujų vertimų į įvairias pasaulio kalbas skaičių. Remiantis vertimų skatinimo programos duomenimis, vis daugiau užsienio leidėjų domisi lietuvių autoriais, tiek klasika, tiek šiuolaikine literatūra. Galima pasidžiaugti, kad lietuvių autorių į italų kalbą verčiama taip pat vis daugiau ir vis dažniau, ypač po 2007-ųjų: tais metais Lietuva buvo pakviesta į Turino knygų mugę kaip garbės viešnia.
Tiesa, į italų kalbą verčiama ne visada tiesiogiai iš lietuvių kalbos. Kartais lietuvių kūrėjai į Italiją atkeliauja, pavyzdžiui, per prancūzų kalbą: taip nutiko su vieno ryškiausių lietuvių prozininkų Sauliaus Tomo Kondroto romanu „Žalčio žvilgsnis“ (it. La solitudine dell’acqua, išleido 1993 m. Mondadori, t.y. viena stambiausių Italijos leidyklų).
S.T. Kondrotas (g. 1953) – rašytojas, jungiantis modernų pasakojimo stilių su fantastiniu ir mitiniu pradu, Italijoje pristatomas kaip ezoteriškas, enigmatiškas autorius, susiformavęs, beje, emigracijoje. 2016 m. pasirodė pirmasis itališkas šio autoriaus vertimas tiesiogiai iš lietuvių kalbos – „Saulėlydžių kolekcionierius ir kiti pasakojimai“ (it. Il collezionista di tramonti e altri racconti, parengė ir į italų k. vertė Pietro U. Dini. Livorno: Books & Company, 2016).
Gana nuosekliai pastarojo dešimtmečio vertimus yra apžvelgęs vertėjas ir Pizos universiteto dėstytojas Adriano Cerri, pastebintis vieną įdomią tendenciją: kasmet vertimų į italų kalbą turime vis daugiau, tačiau pačių vertėjų skaičius nekinta. Ką tai byloja? Pasak A. Cerri, „šie rezultatai buvo pasiekti ne dėl išorinių įvykių, bet dėl kelių atsidavusių, nenuilstančių vertėjų darbo“. Man norėtųsi pritarti šiems kolegos A. Cerri žodžiams: išties nėra paprasta įsiūlyti italų leidėjams lietuvių autorių kūrinius, trūksta tam tikro reprezentacinio ir identifikacinio pagrindo, t. y. mūsų kultūra ir istorija lieka vis dar mažai ištyrinėta teritorija, o ir italų kolektyvinėje vaizduotėje tebegyvuoja tam tikros įsišaknijusios klišės apie Rytų Europą kaip vientisą monolitą. Tad A. Cerri teisus teigdamas, kad lietuvių literatūros kūrėjai prabyla itališkai pirmiausia dėl vertėjų pastangų ir užsispyrimo.
Pastarųjų 30 metų (Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpio) vertimai į italų kalbą yra kelių vertėjų, dirbančių taip pat ir akademinį darbą, nuopelnas. Tai baltistikos tyrinėtojas ir Parmos universiteto profesorius Guido Michelini, Pizos universiteto profesorius Pietro Umberto Dini bei jau minėtas Adriano Cerri – jų dėka italai šiandien gali skaityti Jurgą Ivanauskaitę, Sigitą Parulskį, Saulių Šaltenį, Undinę Radzevičiūtę, Romualdą Granauską ir daugelį kitų.
Iš lietuvių klasikos norėtųsi paminėti Guido Michelinį parengtą Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ vertimą (it. La selva di Anykščiai, parengė ir į italų kalbą vertė Guido Michelini. Potenza: il Salice, 1990).
Turime ir negimtakalbių vertėjų būrį, kuriems neretai tenka įveikti dar didesnes kliūtis: net kelerius metus aktyviausios vertėjos buvo Birutė Žindžiūtė-Michelini ir Ieva Musteikytė. Jų dėka itališkai pasirodė lietuvių autorių romanai bei mažesnės apimties atskiri apsakymai. Vis dėlto nuo Nepriklausomybės paskelbimo daugiausiai verčiama poezijos (leidžiamos tiek pavienių autorių knygos, tiek lietuvių poetų antologijos).
Didžiausio pasiekimo Italijoje iki šiol lietuvių kūrėjai sulaukė turbūt vaikų literatūroje – du išskirtinės sėkmės atvejai patvirtina, kokią kokybišką ir savitą literatūrą Lietuva paleidžia į italų kultūrinį lauką. Komiksų knyga apie Sibirą „Sibiro Haiku“ (autorės Jurga Vilė ir Lina Itagaki), 2017 m. Lietuvoje išrinkta geriausia Metų vaikų ir paauglių knyga, jau spėjo pasirodyti įvairomis kalbomis ir susižerti tarptautinių premijų. Itališkai knygą išleido Milano leidykla „Topipittori“, prestižinis vardas vaikų literatūros leidyboje, o puikų vertimą parengė A. Cerri. Knyga Italijoje bene iškart susilaukė didelio dėmesio: pateko tarp Premio Orbil 2020-ųjų finalistų, buvo pastebėti Vaikų literatūros žurnalo Andersen redakcijos, ją skaitytojams rekomenduoja Italijos nepriklausomų knygynų vaikams asociacija (ALIR – Associazione librerie indipendenti ragazzi).
Kuo lietuviška komiksų knyga sužavėjo italų publiką? Be abejo, pats žanras: italai yra užkietėję komiksų ir grafinių novelių mėgėjai, šalyje šis literatūros žanras turi gilias tradicijas, veikia net kelios komiksų mokyklos. Patraukė ir Sibiro Haiku tema: matyt, tyromis vaikystės akimis papasakota skaudi deportacijos istorija paliečia jautrų nervą (autorė Jurga Vilė į knygą perkėlė tikrą savo tėčio Algiuko ir tetos Petronėlės istoriją) ir praskleidžia tam tikrą Sovietų Sąjungos mistifikacijos Vakaruose užsklandą.
Pasakojama be jokios retorikos, be kaltinimų ar istorinės nuoskaudos, vien išgrynintais poetikos vaizdiniais. Šios knygos sėkmė sufleruoja, kad galbūt vertėtų nubraukti dulkes ir naujai atrasti 2009 m. itališkai pasirodžiusią Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų knygą apie Sibirą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (it. I lituani al mar di Laptev. L’inferno di ghiaccio nei lager comunisti, į italų kalbą vertė Ieva Musteikytė. Roma: Pagine, 2009).
Šių metų prestižinė Andersen premija už mokslo populiarinimą vaikų literatūroje skirta taip pat lietuvių autorei: Monikai Vaicenavičienei už knygą „Kas yra upė“ (it. Che cos’è un fiume, išleido Topipittori, tiesa, knyga versta iš švedų kalbos). Susėdusios prie upės kranto, šnarant meldynui ir kurkiant varlei, senelė su anūke pina žolynų vainiką ir kalbasi apie tai, iš kur atsiranda upės ir kas jose gyvena: ne tik žuvys ar vandens lelijos, bet ir mistinės būtybės undinės ir laumės.
Autorė ne tik kuria lietuvių skaitytojui gerai atpažįstamą, o italams paslaptingą mitologinį kraštovaizdį, bet ir piešia geografinių atradimų bei pasaulio pažinimo, vykusio upių keliais, žemėlapį. Drauge įveda skaitytoją ir į šiandien vis aktualesnę aplinkosaugos tematiką: būtinybę išsaugoti švarius vandenis ir juos supančias ekosistemas, kurių dalimi esame ir mes.
Greta Monikos Vaicenavičienės būtina paminėti dar vieną tarptautinio pripažinimo sulaukusį lietuvių autorių, Kęstutį Kasparavičių, viešėjusį 2019-ųjų Bolonijos vaikų knygų mugėje. Jo iliustracijų parodos po Italiją keliauja ne pirmą kartą, nors knygų vertimų mažoka.
2011 m. Lietuva buvo Bolonijos vaikų knygų mugės garbės viešnia. Nuo tada susidomėjimas lietuvių vaikiškomis knygomis ir liustratoriais nuolat augo. Šiemet, dėl karantino tik virtualiai vykusiai Bolonijos mugei vizualinį stilių sukurti buvo pasirinkta lietuvių kūrėja Rasa Jančiauskaitė. Italų kalba, beje, yra išleistas ir lietuvių liaudies pasakų rinkinys (it. Fiabe, miti e leggende lituane, parengė ir į italų kalbą vertė Guido Michelini. Roma: Controluce, 2010).
Pasakos, akivaizdu, peržengia vaikiškos literatūros žanro ribas ir priartina mus prie mitologijos, leidžia panirti į baltiškąjį pasaulėvaizdį bei specifinę kultūrą. Netrukus itališkai turėtų pasirodyti Gintaro Beresnevičiaus (1961-2006) baltų mitologijos studija „Dausos: pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje“. Šis leidinys neabejotinai praturtins baltistikos tyrimų lauką ir papildys itališkai publikuotas garsios archeologės Marijos Gimbutienės studijas (1921-1994) apie senają Europą ir baltų gentis. Marija Gimbutienė, vėlgi, yra lietuvių diasporos ir emigracijoje sužibėjusių kūrėjų dalis, kurios intelektualinį paveldą turime saugoti ir branginti.
Šiame verčiamų autorių žvaigždyne privalu paminėti ir šviesos atminties filosofą Leonidą Donskį (1962-2016). L. Donskis Bolonijos universitete net trejus akademinius metus rengė kursą „Politika ir literatūra: Rytų Vidurio Europos perspektyva“. Taigi pažindino Italijos studentus ir kolegas su šios žemyno dalies realijomis. Italų kalba pasirodė net kelios šio mąstytojo knygos (it. Amore per l’odio. La produzione del male nelle società moderne, Gardolo: Erickson, 2008; Potere e immaginazione. Studi di politica e letteratura, į italų kalbą vertė Pietro U. Dini. Roma: Aracne, 2012; Verità parallele, į italų kalbą vertė Pietro U. Dini. Novi Ligure: Joker, 2014; ir kt.).
Kartu su Zygmuntu Baumanu parengtą pokalbių knygą Cecità morale (liet. „Moralinis aklumas“) 2019-aisiais išleido Editore Laterza, solidus intelektualinės ir akademinės literatūros leidėjas, kas bet kuriam autoriui, žinoma, gyvybiškai svarbu.
Čia norėtųsi įterpti trumpą pastabą apie tai, kad turime išties aukštos kokybės profesionalius vertimus į italų kalbą, tačiau stinga stambesnių leidėjų užnugario. Leidėjas yra nepaprastai svarbus knygos sėkmės garantas: kalbame apie sklaidą, knygos matomumą literatūros festivaliuose, mugėse, knygynuose, bibliotekose. Nemenką vaidmenį sužaidžia leidybinės strategijos bei aplink projektą užsimezgantis tinklas, nors knygos į kitą kalbą ir kitą literatūrinį lauką gali atkeliauti pačiais netikėčiausiai keliais.
Kaip pavyzdį, pabaigai, norėčiau papasakoti trumpą epizodą iš asmeninės vertimų patirties: kaip į italų kalbą atkeliavo Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“. Dramaturgijos, pastebi A. Cerri, vertimų turime mažiausiai ir dažniausiai jie užsakomi teatrui ar aktorių trupei apsisprendus statyti spektaklį, taigi jau turint konkrečią idėją apie autorių ir kūrinį.
„Madagaskaro“ atveju viskas nutiko kiek kitaip: po vienos doktorantų konferencijos Genujos universitete prie manęs priėjo didelis Eimunto Nekrošiaus gerbėjas Stefano Moretti, pats anuomet tyrinėjęs utopijų ir distopijų salas.
„Madagaskaras“ pasakoja būtent apie salą ir tarpukario Lietuvoje realiai gyvenusio Kazio Pakšto (pjesėje – Pokšto) svajonę išgelbėti lietuvių tautą nuo gresiančios rusifikacijos ar germanizacijos, perkeliant Lietuvą į Madagaskarą (taigi sukuriant Atsarginę Lietuvą). Pjesėje taip pat veikia Oskaras Milašius, Salomėje Nėris ir kiti garsūs to meto personažai, o kūrinio stilius sumaniai laviruoja tarp komiškumo ir grotesko ribos. Tai pasakojimas apie esmingai tragiškus žmonių likimus siaubingų iššūkių (totalitarinių diktatūrų) akivaizdoje.
Išgirdęs šią istoriją, S. Moretti subūrė aktorių kolektyvą ir įtikino mane sėsti prie vertimo, kurį parengėme drauge ilgų dirbtuvių metu. Itališkąjį „Madagaskaro“ variantą pavadinome performatyviu vertimu: su aktoriais sėsdavome skaityti ištraukų, aptardavome personažus, politinį ir kultūrinį kontekstą, ir bandydavome jiems rasti tinkamą itališką kalbinį rūbą. Taip gimė itališkas spektaklis, jo į Miniato festivalį Toskanoje pažiūrėti atvažiavo pats autorius. Vėliau italų aktoriai su spektakliu keliavo į Lietuvą ir patyrė kultūrinį šoką, pačia geriausia prasme.
S. Moretti nuo tada nuolat lankosi Lietuvoje, dabar jis atrado ir Oskarą Koršunovą, ir jaunesnės kartos režisierius. Taigi „Madagaskaras“ iš keistos egzotiškos salos virto tiltu į mūsų kultūrą ir ištrynė menamą geografinę bei istorinę distanciją tarp skirtingų Europos krantų.
Tekstas paruoštas Italijos lietuvių suvažiavimo Italoje (Sicilija) 2020 m. spalio 2-4 d. konferencijai „30 lietuviškų įspaudų Italijoje / Trenta impronte lituane in Italia“
