Home / KULTŪRA  / Lietuviškas akmenėlis atkeliauja į Italijos knygynus

Lietuviškas akmenėlis atkeliauja į Italijos knygynus

Ar žinojote, kad didžiausią pasaulio memorialinį muziejų po atviru dangumi sudaro grindinio akmenys? Net 60 000 akmenų – atminimo lentelių šiuo metu yra įmontuota virš dvidešimties Europos šalių gatvėse ir šaligatviuose, taip pat Lietuvoje ir Italijoje. Tai atminimo akmenys (vok. Stolpersteine, it. Pietre della memoria) – plokštelės su vardais ir pavardėmis, gimimo ir žūties datomis, įamžinančios Holokausto aukas ir drauge simboliškai sugrąžinančios jas į gimtąsias miestų erdves. Lietuvoje atminimo akmenys mena sunaikintas Kauno, Šiaulių, Alytaus, Jurbarko ir kitas vietos žydų bendruomenes. Akmenėlis (it. Sassolino, į italų kalbą išvertė Elena Montemaggi) – taip vadinasi ir lapkritį Bolonijos leidyklos „Caissa“ išleista lietuvių autoriaus Mariaus Marcinkevičiaus ir iliustratorės Ingos Dagilės knyga vaikams, patiems mažiausiems pasakojanti tragišką Lietuvos žydų likimą.

Toma Gudelytė
ITLIETUVIAI.IT

Šoa pėdsakai mene ir literatūroje taip pat yra savotiški atminties akmenėliai, sugrąžinantys mums dalį prarastos atminties per konkrečias istorijas ir vaizdinius. Atminimo akmenų iniciatoriaus Gunterio Demnigo, 1992 m. Kiolno mieste įmontavusio pirmąją lentelę su įsakymo įsteigti Aušvico mirties stovyklą tekstu, pradinė mintis ir buvo tokia: priminti, kad Holokaustas buvo ne tik bauginančiai dideli skaičiai, bet konkretūs rasinės neapykantos ideologijos pasmerkti gyvenimai. 

Kaip kalbėti ir ar apskritai reikia kalbėti apie mūsų istorines traumas vaikams ir paaugliams? Italų švietimo sistema ir leidybos pasaulis į šį klausimą atsakė seniai: paklaidžioję po itališkus knygynus ir bibliotekas išvysite begalę autorių, įvairių žanrų ir skirtingoms amžiaus grupėms skirtų leidinių. Italijoje ne tik esama dar gyvų Šoa tragedijos liudininkų, rašančių vaikams (Lia Levi, Liliana Segre ir kt.), bet ir nuo 2004 m. kasmet rengiama edukacinė iniciatyva moksleiviams: Atminties traukinys (it. Il treno della memoria) aplankant Aušvico memorialinį muziejų.

Lietuva taip pat turi savąjį Šoa memorialą – Panerius, būtent apie juos ir pasakoja šį lapkritį Bolonijos leidyklos „Caissa“ išleista lietuvių autoriaus Mariaus Marcinkevičiaus ir iliustratorės Ingos Dagilės knyga vaikams Akmenėlis (it. Sassolino, į italų kalbą išvertė Elena Montemaggi).

Knygos herojai – žydų vaikai Eitanas ir Rivka, vokiečiams okupavus Vilnių patenkantys į getą, o iš ten – į masinių žudynių vietą. Tiesa, Rivkos šeima išsigelbėja ir mergaitė, jau sulaukusi žilos senatvės, vaikštinėdama su anūke aptinka Paneriuose mažą akmenėlį – priglaudusi jį prie širdies Rivka atpažįsta Eitano širdies plakimą. Atpažista visus Panerių žemę gausiai nubarsčiusius akmenėlius. 

„Jaučiu, kad Akmenėlis – mūsų pirmoji išleista lietuviška knyga, bet tikrai ne paskutinė“,– leidėjas Yuri Garrett.

Lietuvoje knyga Akmenėlis sulaukė aukštų įvertinimų, tokių kaip Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams 2020-aisias (IBBY Lietuva), o Bolonijos vaikų knygų mugėje jai skirtas iliustratorių parodos diplomas. Kaip šią knygą pasitinka italų skaitytojai ir kodėl „Caissa“ iš gausaus literatūros vaikams srauto pasirinko būtent lietuviškąjį Akmenėlį, kalbamės su leidėju, vertėju ir Italiją pasaulyje garsinančiu šachmatų čempionu Yuri Garrett.

Mielas Yuri, kaip į jūsų rankas pateko ši knyga? Ar prieš tai buvote susipažinęs su lietuvių literatūros vaikams panorama?

Knygą mums pristatė Benas Bėrantas, rašytojas ir literatūros agentas, virtualaus susitikimo Stambulo knygų mugėje metu. Prisipažinsiu, apie lietuvių literatūrą vaikams nežinojau ničnieko, bet man pristatytos knygos pasirodė nepaprastai įkvepiančios, tikras gaivumo gūsis. Jaučiu, kad Akmenėlis – mūsų pirmoji išleista lietuviška knyga, bet tikrai ne paskutinė. 

Lietuvoje knygų vaikams Šoa tema išleidžiama išties mažai, tiek originalių kūrinių, tiek vertimų, Akmenėlis – bene pirmoji knyga tokio amžiaus vaikams (nuo 7 metų). Kokia jūsų kaip leidėjo nuomonė apie šių knygų svarbą ir ar turite savo kataloge panašių leidinių? 

Panerių istorija mane giliai sukrėtė, sukrėtė mus visus redakcijoje. Kaip kad nustebino tam tikras atsargumas, kurį pajutau bendraudamas su lietuviškąja puse. Bet kaip tik todėl, o ir dėl mano žydiškų šaknų, esu laimingas galėdamas įsitraukti į šį sąmoningumo ir kolektyvinės traumos permąstymo per literatūrą procesą. Traumą įveikti įmanoma tik priėmus praeitį tokią, kokia ji yra, be pagražinimų.  

Kas jus labiausiai sužavėjo šioje lietuvių kūrėjų knygoje?

Nežinau, nuo ko pradėti! Kaip leidėją, žinoma, jaudino pati mintis sugrąžinti Vilniaus žydų atmintį gyvenimui šios knygos herojų pavidalais. Iliustratorė I. Dagilė šia prasme atliko nuostabų darbą ir puikiai interpretavo itin jautrų autoriaus tekstą. Iš žmogiškosios pusės man buvo svarbu susipažinti su Panerių istorija, kuri dar ir šiandien kolektyvinėje atmintyje užima marginalų vaidmenį. 

Ar turėsime galimybę išvysti knygos kūrėjus Italijoje? Ar planuojate knygos pristatymų?

Kaip tik šiuo metu prie to intensyviai dirbame, bet dar negaliu atskleisti detalių. Jei mūsų planas pavyks, pažadu: sulauks didelio atgarsio. 

Leidėjas taip pat pasirinko neversti lietuviškų-žydiškų vardų į italų kalbą ir palikti jų autentiškas formas – Aaronas, Abigailė, Izaokas, Rachelė ir kt., taip pagerbiant Lietuvos žydų atminimą.

Knygoje pabrėžiamas pasakojamos istorijos universalumas: nors kalbama apie Vilnių, panaši istorija galėjo nutikti ir nutiko daugelyje kitų to meto Europos miestų ir miestelių. Vokiečių kareivius tekste personifikuoja juodi varnai, pirma bandantys atimti iš Eitano kvapnų beigelį ir sutrukdyti jo pasirodymui geto teatre (kaip žinia, Vilniaus gete 1942-1943 m. veikė tikrų tikriausias teatras su gausiai lankomais spektakliais ir koncertais).

Marius Marcinkevičius taip pasakoja varnų atsiradimo istoriją: vaikystėje rašytojas su kitais kaimo vaikais mėgo vakarais prie laužo klausytis šiurpių istorijų. Po greta stovėjusiu klevu, kuriame nuolat krankdavo varnai, kartą buvo atkasti vokiečių kareivių kaulai ir sūrudiję ginklai. Kažkas pagąsdinęs vaikus, kad iš tiesų šie žuvusieji pavirto varnais ir dabar juos stebi. Šis vaizdinys giliai įsirėžė autoriui į atmintį. 

Kurdamas Akmenėlį Marius Marcinkevičius rėmėsi taip pat istoriniais šaltiniais, bibliotekose ir archyvuose rinkta medžiaga. Į knygą sugulė ir autoriaus senelės prisiminimai, o Rivkos personažas atėjo iš paties autoriaus vaikystės – kadaise jų kieme gyveno žydų mergaitė tuo pačiu vardu, turėjusi šuniuką (knygoje jį sužeidžia piktieji varnai).

Tuo tarpu, Eitano personažas išgalvotas, bet jo istoriją kuriant knygą pasufleravo vardas: hebrajų kalboje eitan ( אֵיתָן ) reiškia „tvirtas, kietas“, koks ir yra akmuo – atminties simbolis. Žydiškoje tradicijoje nedidelis akmuo dedamas ant mirusiojo antkapio kaip nenutraukiamas mūsų, gyvųjų, ryšys su praeitimi. Simboliška, kad knygoje Panerių tamsos praryjamas vaikas neišnyksta, o virsta akmenėliu.

Iliustratorė Inga Dagilė prisipažįsta, kad sunkiausia buvo pradžioje, ėmus gilintis į temą ir peržiūrinėjant begalę istorinių fotografijų, tame tarpe ir gana skaudžių. Profesijos, apranga ir net šukuosenos perpieštos iš senų nuotraukų, siekiant sukurti autentiškus personažus ir perteikti laikmečio nuotaiką. Net ir spalvų pasirinkimas turi stiprią emocinę įkrovą: pilkšvų atspalvių ir ryškiai geltonos spalvos kontrastas perteikia įkalintų žmonių, vis tik neprarandančių vilties ir laisvės svajos jauseną.

Atidesni skaitytojai tekste atras ir vieną paslėptą lietuvišką žodį. „Draudžiama“ – užrašyta ant vartų, atskyrusių Vilniaus getą nuo likusios miesto dalies. Ir nors iš tiesų ant medinių geto vartų kabėjo vokiškas užrašas, Verboten, italų leidėjui atrodė prasminga knygoje palikti jį lietuviškai kaip konkrečios istorinės tikrovės pėdsaką.

Knygoje panaudotos sąsiuvinio linijos ženklina geto ribas, bet drauge primena vaikiško dienoraščio puslapius (atmintyje iškyla Icchoko Rudaševskio, Paneriuose žuvusio berniuko dienoraštis, rašytas Vilniaus gete iki pat paskutinės gyvenimo dienos). Iliustracijos nepaprastai subtilios, vietomis minimalistinės, neabejotinai dozuojant žiaurumo momentus bei atsižvelgiant į skaitytojų amžių. Pasak kūrėjos, ši knyga – tai būdas pagerbti geto kančias patyrusius žmones ir atminti juos su deramu jautrumu.

Vartydami itališką leidimą pastebėsite keletą ypatumų: galiniame viršelyje glaustai aprašoma Šiaurės Jeruzalės ir Panerių istorija, taip pat minima dabartinė, po Sovietų Sąjungos griūties atsikūrusi žydų bendruomenė. Leidyklą „Caissa“ Lietuvos žydų istorijos ir vertimo klausimais konsultavo italų istorikas Andrea Griffante, VDU ir Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, Baltijos šalių tyrinėtojas.

Leidėjas taip pat pasirinko neversti lietuviškų-žydiškų vardų į italų kalbą ir palikti jų autentiškas formas – Aaronas, Abigailė, Izaokas, Rachelė ir kt., taip pagerbiant Lietuvos žydų atminimą. Šias anotacijas palydi Primo Levi citata iš knygos Jei tai žmogus: „Jei to suprasti neįmanoma, tai žinoti – būtina“. 

Atidesni skaitytojai tekste atras ir vieną paslėptą lietuvišką žodį. „Draudžiama“ – užrašyta ant vartų, atskyrusių Vilniaus getą nuo likusios miesto dalies. Ir nors iš tiesų ant medinių geto vartų kabėjo vokiškas užrašas, Verboten, italų leidėjui atrodė prasminga knygoje palikti jį lietuviškai kaip konkrečios istorinės tikrovės pėdsaką, liudijantį apie dalies tautiečių kolaboravimą per Holokaustą, nes vis tik ši istorija, kad ir kokia universali, nutiko būtent Lietuvoje, ir drauge kaip mūsų visų pažadą ir įsipareigojimą, kad tai niekada nebepasikartos.    

Italijoje vykstančių meninių ir kultūrinių lietuvių autorių renginių atminties įprasminimo ir sklaidos internetinėje leidyboje projektą finansuoja:

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI