Nuo Italijos iki Meksikos: Lietuvos poečių kelionė po poezijos ir kasdienybės pasaulį
Poezija kasdienybei suteikia magijos. Jos eilutė į mūsų širdis gali įslinkti netikėtai – kaičiant puodelį kavos, stebint pakeles per traukinio langus ar tiesiog klausant kaip vėjas sūkuriais blaško vandenyno bangas. Apie poeziją, kūrybos ritualus ir patirtis, namų ilgesį kalbasi dvi skirtinguose žemės pusrutuliuose save atradusios Lietuvos poetės – Meksikoje gyvenanti Jolanta Ona Vitkutė ir Italijoje įsikūrusi Kristina Janušaitė Valleri. Abi jos pripažįsta visur su savimi besinešiojančios dalelę Lietuvos.
Jolanta Ona Vitkutė, Kristina Janušaitė-Valleri
ITLIETUVIAI.IT
Jolanta Ona Vitkutė – poetė, rašytoja ir žurnalistė, buvusi žurnalo „Geras skonis“ redaktorė jau dešimtmetį gyvenimą dalinanti tarp dviejų skirtingų šalių – Lietuvos ir Meksikos. Publikuotos šešios jos knygos. Poezijos – „Vakaro žuvys“, „Banalu“, „Lašantis ruduo“, pasakos vaikams „Murmisiukai geria arbatą penktadieniais“, kelionių dienoraščiai apie Meksiką „Meksika, mano meile“, sulaukusi didelio dėmesio Lietuvoje, taip pat pristatyta Meksikos ir Niujorko lietuvių bendruomenėms. Neseniai, prieš metus išėjo jos naujausia poezijos knyga „Kelionių nuojauta“.
Kristina Janušaitė Valleri – publicistė, rašytoja, lituanistė, kultūrinių ir literatūrinių „Tour Venecija“ vadovė, jau dešimt metų gyvenanti Italijoje. Rašo poeziją lietuvių ir italų kalbomis. Literatūros konkursų tiek Lietuvoje, tiek Italijoje dalyvė ir nugalėtoja. Jos tekstai buvo publikuoti įvairiuose lietuvių literatūros žurnaluose, poetiniuose rinkiniuose tiek lietuviškai, tiek italų kalba. Kristina nuolat dalyvauja įvairiose literatūros iniciatyvose, poetiniuose skaitymuose Florencijoje, Venecijoje ir kt.
Kristina: Su Jolanta artimiau susipažinome per Pasaulio Lietuvių rašytojų suvažiavimą Vilniuje prieš pora metų. Visų pirma noriu labai pasidžiaugti, kad Jolanta Ona Vitkutė sutiko dalyvauti šiame pokalbyje ir pasidalinti savo, kaip menininkės, kūrėjos, rašytojos, patirtimi bei eilėraščiais. Jolanta, jau beveik dešimtmetį gyveni Meksikoje. Kokie keliai Tave atvedė į šį tolimą kraštą ir kokie buvo pirmieji įspūdžiai, pajautimai apsilankius šioje šalyje ir paskui jau atvykus čia gyventi nuolatos?
Jolanta: Į Meksiką mane atviliojo gyvenimo vidury sutikta meilė. Sakoma, kai tiki stebuklais, jie ir įvyksta. Aš sutikau savo būsimą vyrą Andrés, chemijos profesorių, meksikietį, kuris tuo metu dirbo Belgijos Gento universitete ir tai pasuko mano gyvenimo įvykius 180 laipsnių kampu. Viskas apsivertė aukštyn kojom. Ir jei prieš gerą dešimtmetį kas nors būtų sakęs, kad gyvensiu Meksikoje, tai tik būčiau skaniai pasijuokus.
Kadangi mes susipažinome Belgijoje ir abu labai mėgstam keliauti tai, žinoma, pirmiausia traukiniais išmaišėm pačią Belgiją ir tada nusprendėm važiuoti atostogauti į Meksiką. Juokinga ir mistinė buvo mūsų kelionė. Tąkart vietoj greitojo traukinio įsėdę į kiekvienoje stotelėje stojantį, sugebėjome pavėluoti net į lėktuvą! Tačiau dažnai mėgstu sakyti, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Į Meksiką nuskristi pavyko, ir jau per pirmą mėnesį ši šalis, kupina saulės ir aistros, man paliko neišdildomą įspūdį.
Visą laiką prisimenu tuokart apėmusį mistišką jausmą. Būdama penkerių metų labai dažnai kartojau žodį Popokatepetlis, net nežinodama ką jis reiškia. Kaip nustebau, kai Meksike žiūrint pro langą, Andrés pasakė, jog tolumoje matosi aktyvus Popokatepetlio vulkanas. Tik tada sužinojau, jog išvertus iš nahuatl kalbos, kuria kalbėjo actekai, „popocatépetl“ reiškia rūkstantis vulkanas. Net širdis aptirpo.
Manau, kad kiekvieno gyvenime yra įvairūs etapai. Kartais kai gyvenime jautiesi pasimetęs, ieškai savo misijos – atrodo ypatingai svarbu skaityti tave supančius ženklus. Tai man padėjo apsispręsti. Ir taip atsidūriau Meksikoje.
Jolanta: Po šių pasakojimų apie Meksiką norėčiau, Kristina, Tavęs paklausti. Esi poetė, filologė, vertėja, literatūrologė, vadovauji ekskursijų turams Italijoje, esi Veneto lietuvių bendruomenės vicepirmininkė, ir Italija, rodos, spindi tavo akyse. Bet ar gali prisiminti pačią pradžią ir pasidalinti su mumis, kaip ši šalis atsirado tavo gyvenime? Ką pajutai pirmąkart į ją atvykus jau ne kaip turistė, bet pasiruošusi čia gyventi?
Kristina: Mano istorija arba tiksliau pasakius motyvas, kodėl esu Italijoje, yra panašus. Esu meilės emigrantė. Atvykau gyventi į Italiją susituokusi su savo vyru Luku. Bet ir pirmosios kelionės buvo įspūdingos. Pamenu, kaip važiavau į Veneciją, ypatingą miestą, traukiniu iš Milano. Turėjome su Luku susitikti Venecijos perone. Traukiniui sustojus Mestre, pamačiau užrašą „Mestre-Venecija“. Ir išlipau. Žiūriu, jog niekas čia manęs nelaukia, nepasitinka. Skambinu telefonu ir sužinau, jog reikėjo dar šiek tiek pavažiuoti ir išlipti paskutinėje stotelėje, kuri ir vadinasi – Venecija.
„Kai persikraustai į naują šalį gyventi, būna keli etapai. Pirmiausia, tarsi pro rožinius akinius daug ką matai, tarsi šalies įsimylėjimo etapas. Paskui tie rožiniai akiniai nukrenta ir pamatai visą realybę,“ – K. Janušaitė Valleri.
Tai buvo lemtingas išlipimas, nes dabar būtent šitame miestelyje gyvenu. Tai įvyko maždaug prieš dešimt metų. Kaip tu, Jolanta, ir minėjai būna kažkokie ženklai, sutapimai, kurie išties nėra atsitiktiniai.
Prie Venecijos pratinausi po truputį. Iš karto šis miestas manęs nepakerėjo. Tačiau, kai persikraustai į naują šalį gyventi, būna keli etapai. Pirmiausia, tarsi pro rožinius akinius daug ką matai, tarsi šalies įsimylėjimo etapas. Paskui tie rožiniai akiniai nukrenta ir pamatai visą realybę, kokie čia žmonės gyvena, kokia skirtinga kultūra, įpročiai, valgymo ritmas. Viskas labai skirtinga. Tada supranti, kad čia tau ne atostogos, bet iš tikrųjų šioje kultūroje turi gyventi. Nors iš pradžių, man atvykusiai iš Lietuvos, aplinka atrodė egzotiška. Bet po truputį, po mažą žingsnelį jaukinausi. Per kalbą. Studijuodama italų kalbą, sutikdama kitus žmones, labiau ir artimiau pažinau jų kultūrą ir visuomenę.
Kristina: Jolanta, kadangi kalbam apie gyvenimą kitoje šalyje, kitoje kultūroje, sakyk, kaip pavyko integruotis į naują kultūrą ir joje susikurti savo erdvę, nišą, namus? Kas buvo sunkiausia? Kas Tau apskritai yra namai? Kur labiausiai jautiesi namie – Lietuvoje ar Meksikoje? 2018 m. išleidai knygą „Meksika, mano meile“. Kaip gimė mintis parašyti šią knygą? Kokie meksikietiškos kultūros ir apskritai šios šalies aspektai Tave labiausiai nustebino, patraukė, sužavėjo?
Jolanta: Knygą parašyti užsakė viena leidykla, ir pagalvojau kodėl gi ne – tada ėmiau kolekcionuoti savo įspūdžius. Beje, knygos pavadinimas „Meksika, mano meile“ turi slaptą žinutę. Visi, kas įdėmiai perskaitys knygą, supras kodėl ji taip pavadinta. Galiu išduoti, kad pavadinimas susijęs su sapnu, o „mano meile“ yra kreipinys, skirtas mano vyrui Andrés.
Iš tiesų esu jam labai dėkinga už keliones, nuotraukas ir papasakotas istorijas. Už tai, kad supažindino mane su savo šalimi. Kad galime kartu keliauti ne tik po Meksiką, bet ir po Lietuvą, kurią mano meksikietiškoji šeima pamilo visa širdimi. Dėkinga ir knygos dizainerei Giedrei Beckker, kuri sugebėjo net 400 nuotraukų sutalpintį į šią knygą. Jos yra iš mūsų kelionių, be jokių papildomų pagražinimų.
Kas mane iki šiol stebina? Tai grožis, kuris yra pasislėpęs Meksikoje. Tai nėra viena iš saugiausių šalių ir turi daugybę neišspręstų problemų, tačiau atrodo tarsi ši šalis būtų palytėta gamtos polėkio. Įspūdingi kalnai, vieni geriausių pasaulyje paplūdimių, actekų, majų, olmekų ir t.t. kultūrų palikti pėdsakai, bananų ir apelsinų giraitės, vanilės ir kavos auginimo regionai, džiunglėse įsitaisę kulinariniai stebuklai… Poetiški ir siurrealistiniai peizažai tokie įkvepiantys, kad net britų menininkas, milijonierius Edward James (1907-1984) apsilankęs Meksikoje, buvo taip ja sužavėtas, kad liko joje gyventi ir netoli Xilitla miestelio sukūrė unikalų skulptūrų parką „Las Pozas“ ( liet „Šaltiniai“). Čia tvyro ypatinga mistiška nuotaika.
„Aš širdyje visur vežuosi savo suaugusių vaikų apkabinimus, tėvų šypsenas, savo šalies tradicijas. O fiziniai namai, pačiame Meksikos mieste, vis daugiau įgauna lietuviškų kampelių ir nuotaikų. Tai puodelis su Lietuvos vaizdais, mažytė Lietuvos vėliava ant mano rašomojo stalo“, – J. O. Vitkutė.
Tas siurrealizmas, magija, kurios sklidina Meksika, pasitinka kiekviename žingsnyje, net kai vaikštau po triukšmingas Meksiko miesto, kuriame mes gyvename, gatves. Kartais tiesiog pajuntu, jog Frida pasigriebia už rankos ir vedžioja po jos numylėtas vietas. Ar apima pojūtis tarsi būčiau patekus į Gabriel García Márquez romanų puslapius. Tai tie rožiniai akiniai, kuriuos paminėjai, iki šiol tam tikra prasme vis dar tupi ant mano nosies.
Aš iki šiol jaukinuosi šią šalį ir kuriu savo namus, ko gero, širdyje. Kadangi mūsų gyvenimas su Andrés, taip susiklostė, jog labiau gyvename ant lagaminų. Ne tik tarp Meksikos ir Lietuvos. Dėl vyro bendradarbiavimo su mokslininkas visame pasaulyje, tenka praleisti nemažai laiko kitose šalyse – Čilėje, Kanadoje, Prancūzijoje, Liuksemburge ar jau minėtoje Belgijoje. Tad mums namus dažnai reikia susikrauti į vieną lagaminą.
Net esame su vyru diskutavę, kas yra namai. Gal tas jausmas bėgant laikui gali keistis, bet šiame mūsų kelionių etape, namai keliauja kartu su mumis. Aš širdyje visur vežuosi savo suaugusių vaikų apkabinimus, tėvų šypsenas, savo šalies tradicijas. Be to, į lagaminą visada noriu įsimesti patį mėgstamiausią to momento kavos puodelį (nes jie juk dūžta) ir kelias užrašų knygutes. Dėl šių aplinkybių pradėjau skaityti ir elektronines knygas, nors popierinės ir labiau prie širdies.
O fiziniai namai, pačiame Meksikos mieste, vis daugiau įgauna lietuviškų kampelių ir nuotaikų. Tai puodelis su Lietuvos vaizdais, mažytė Lietuvos vėliava ant mano rašomojo stalo. Taip pat džiaugiuosi, jog galėjau susikurti mėlyną savo kambarį. Beje jam paskyriau ir vieną iš mano knygos „Kelionių nuojauta“ eilėraščių.
Jolanta: Kristina, sakei, jog rožiniai akiniai nukrito, visgi ko tau reikia, kas būtina, kad namai taptų tikrais namais? Kokie šiandien yra tavo namai Italijoje? Ar po dešimtmečio praleisto šioje šalyje jautiesi čia sava?
Kristina: Iš tiesų jaučiuosi pakankamai sava šitam krašte. Namų sąvoka labai svarbi man. Atvykus į Italiją turėjau tarsi perkonstruoti save, savo identitetą, permąstyti, reflektuoti, kas aš esu naujoje kultūroje. Nebegalėjau tęsti savo profesinės veiklos, kurią dirbau Lietuvoje. Turėjau visiškai save perkurti, atsinaujinti. Kartu tai buvo ir iššūkiai, ir galimybė. Galimybė naujai pažvelgti į aplinką, į save pačią, atrasti vidinių resursų.
Namai, visų pirma man, yra kalba – lietuvių kalba, gimtasis žodis. Man labai artima Hans-Georg Gadamer filosofija. Ją nuolat skaičiau dar studijų laikais, nors tuomet gal ne taip mane užkabindavo. Tačiau kai atvažiavau gyventi į Italiją, tai tapo viena iš brangiausių ir artimiausių knygų. Įstrigo H.G. Gadamer filosofinių raštų mintis, kad „kalboje visuomet esame namie“. Tai mane labai įkvėpė, palaikė.
„Namai, visų pirma man, yra kalba – lietuvių kalba, gimtasis žodis“, – K. Janušaitė Valleri.
Kitas dalykas tai, žinoma, be žmonių nebūtų ir namų. Tai mano šeima. Ir paskui namų sąvoka prasiplečia. Veneto lietuvių bendruomenė, kur užmegzti artimi ryšiai, kitos lietuvaitės sutiktos Italijoje. Tuo pačiu ir italai, sutikti naujoje aplinkoje. Ir pati Venecija kuria namų sąvoką. Venecija tapo namais, nes ten ir dirbu, bet kartu ir pačiai man labai artimas miestas, daugiasluoksnis, kaip ir pati Italijos kultūra. Ji irgi daugiasluoksnė, pvz, etruskų palikimas, ir kiti kultūriniai sluoksniai, ir visa tai palengva nusėda many ir praplėčia horizontus ir įsiprašo vienaip ar kitaip į eilėraščius.
Vienas užgimė, pratęsdamas Gadamer mintį –„Kalba – mano namai“. Ciklas „Netekties giesmės“ gimė skaitant savitus sirų poeto eilėraščius. Pamenu „Milano Venecija“ rašiau važiuodama greituoju traukiniu. Na, ir namai nebūtų namais be augalų, terasoje žydinčių gėlių – joms irgi skirtas ne vienas posmas.
Kristina: Jolanta, gyveni tokioje spalvingoje šalyje. Kas labiausiai įkvepia Tave kurti? Kaip (už)gimsta eilėraščiai? Kaip atsirado naujausia Tavo knyga „Kelionių nuojauta“, išleista pernai? Literatūros kritikė Dovilė Kuzmickaitė Tavo poeziją įvardija kaip dinamiškus tekstus, kuriuose lietuviškas jautrumas ir lyrizmas dera su meksikietišku juslingumu. Joje nemažai ir dramatiškumo, vibruojančios įtampos. Kas tai sukelia, iššaukia?
Jolanta: Viena iš gyvenimo prasmių yra meilė. Ji suteikia daug išgyvenimų ir įkvėpimo. Prisimenu, kai lankiausi poeto Pablo Nerudos namuose-muziejuose Čilėje, prisipirkau jo poezijos knygų ispanų ir anglų kalbomis. Sėdėjome su vyru prie Ramiojo vandenyno ir skaitėm. Rodės, jog poezijos žodžiai kartu su saule susigeria į odą: „Bet aš myliu tavo pėdas/ Vien tik todėl, kad jos vaikščiojo/ Ant žemės, ant vėjų ir ant vandenų,/ Tol, kol surado mane.“
Tie eilėraščiai, kuriuos rašau, mane supa nuolat. Nesvarbu ar tepu sumuštinius, ar važiuoju traukiniu, ar įsispraudusi mažoj lėktuvo kėdėj ar balkone su kavos puodu – jie aplink. Skirtingos kultūros tarp Lietuvos ir Meksikos irgi pakursto daug naujų temų, pamąstymų. Eilėraščiai sudėti į knygą „Kelionių nuojauta“ sukurti gyvenant tarp Meksikos ir Lietuvos. Juose sutelpa daug emocinių ir fizinių kelionių. Iš tų eilėraščių tarsi susidėliojo meilės istorija. Jie knygoje sulipo tarsi lego kaladėlės ir kartais net gaila ištraukti po vieną. Nes kontekstas suteikia papildomų prasmių.
„Tie eilėraščiai, kuriuos rašau, mane supa nuolat. Nesvarbu ar tepu sumuštinius, ar važiuoju traukiniu, ar įsispraudusi mažoj lėktuvo kėdėj ar balkone su kavos puodu – jie aplink. Skirtingos kultūros tarp Lietuvos ir Meksikos irgi pakursto daug naujų temų, pamąstymų“, – J. O. Vitkutė.
O pavadinimas toks kilo netikėtai. Kadangi knyga išleista karantino metu – tai ta „kelionių nuojauta“ sujungia dabartį ir praeitį. Kelionių nuojauta vaikystėje, kai nuolat kartojau egzotiškąjį žodį „popokatepetlis“ ir karantino metu stebint per balkoną kolibrių žaismę.
Jolanta: Kristina, rašai eiles lietuviškai ir itališkai. Tavo poezija spausdinama italų ir lietuvių almanachuose ir poezijos rinktinėse. Dalyvauji literatūros konkursuose ir laimi prizines vietas, italai žavisi tavo kūryba. Sakyk, kas skatina kurti – Venecijos karnavalai, kalbų grožis, ilgesys, kutenantis paširdžius? Kaip gimsta tavo eilėraščiai?
Kristina: Yra daugelis dalykų, kurie įkvepia. Vienas iš jų, kaip minėjai, yra kalba. Kadangi esu filologė, man įdomios žodžio metamorfozės, transformacijos. Kartais tiesiog žaidžiu žodžiais, žiūriu, kur pati kalba gali mane nuvesti. Būna, kad pradedu rašyti eilėraštį viena kalba, ir užbaigiu jį visai kita. Tarsi žongliruoju žodžiais. Bet sąmoningai. Ir stebiu, kas iš to gimsta.
Kita vertus, nemažai įkvepia ir daugiasluoksnė Italijos kultūra. Ypatingai, kai su vyru keliaujam po įvairius miestus, po archeologines vietoves, kur matai radinius iš Romos imperijos laikų ar etruskų laikmečio. Tie dalykai nusėda atminty, pasąmonėj, ir tam tikru momentu apsireiškia eilėraščiais. Kartais jie nori būti užrašyti originalo kalba, ir nieko negali padaryti. Jie įsiprašo į mano eilėraštį itališkai.
„Kartais tiesiog žaidžiu žodžiais, žiūriu, kur pati kalba gali mane nuvesti. Būna, kad pradedu rašyti eilėraštį viena kalba, ir užbaigiu jį visai kita“, – K. Janušaitė Valleri.
Įkvepia ir kasdienybė. Kavos gėrimas. Man patinka keliaujant kažkur sustoti, prie puodelio kavos stebėti aplink vykstantį gyvenimą. Nebūti vien turistu, bet prakalbinti akimirką. Būna užsirašau mintis bare ant servetėlių. Ir galiu pasakyti, kad jos gana patogios. Turiu savo specialų japonišką rašalinį parkerį, kuris labai gerai tinka rašyt ir ant servetėlių.
Būna kartais naktį pasibaladoja koks eilėraštis ir pasiprašo užrašomas. Tokių naktibaldų laimei, ne taip dažnai būna, bet kartais jie neleidžia užmigti, nes nori būti užrašomi. Apie tai irgi esu sukūrusi eilėraštį. Ir, žinoma, meilė. Kaip gi be jos.
Kristina: Jolanta, per kasdienybę, jos fragmentus prisilieti, priartėji prie gilesnių tematikų. Kokia ta rašytojos, poetės kasdienybė? Gal turi kažkokių išskirtinių, savitų rašymo ritualų? Tavo eilėraščiuose nemažai dėmesio skiriama skoniams, ypač dažnai minima kava. Taip pat pristatydama naujausią savo poezijos knygą „Kelionių nuojauta“ pabrėžei kavos svarbą. Italų rašytojas Fabrizio Caramagna teigia, kavoje slypi svajonių ir galimybių išsipildymas ir jų skonis. Gal galėtum daugiau papasakoti apie meksikietiškus bei Tavo pačios kavos ruošimo, gėrimo ritualus, ką Tau asmeniškai reiškia šis gėrimas?
Eilėraštyje degustacija (79 psl.) rašai: „<…>Kavos skonyje – dvasių namai./ Šimtas metų vienatvės.“ Šiame eilėraštyje galima įžvelgti aliuzijų ne tik į Lotynų Amerikos literatūros rašytojus, bet ir menininkus. Koks Tavo santykis su šio krašto kūrėjais, kūryba?
Jolanta: Dėkui už tokį smagų klausimą. Eilėraščių rašymas dažniausia yra spontaniškas ir nesusijęs su rutinomis. Kaip ir tu minėjai, jie kartais pasibaladoja net į sapnus. Gerai, kad ne kiekvieną naktį. Eilėraštis apie kavą išties atspindi, kiek daug vietos mano gyvenime ji užima. Tai tarsi metafora, simbolis, dienos ritualas. Net ne gėrimas. Būtent dėl to ir mano knygoje „Meksika, mano meile“ yra skirtas skyrius kavai. Kava įsiprašė ir į poezijos knygą „Kelionių nuojauta“.
Pusryčiai Meksikoje irgi neįsivaizduojami be kavos. Meksikiečiai verda savo tradicinę kavą, kuri vadinama Cafe de olla. Ji verdama dideliame moliniame puode ir gardinama prieskoniais. Kad pasigamintumėt meksikietiškos kavos ąsotėlį Jums reikėsžiupsnelio cinamono, keleto gvazdikėlių, anyžiaus žvaigždutės, nerafinuoto cukranendrių cukraus, ir žinoma, maltų kavos pupelių. Išsiviręs tokį puodą, gurkšnoji kavą visą diena. Ji nėra stipri. Meksikoje būtent tokią dažniausia ir geriu. Tačiau grįžus į Lietuvą kavos virimo būdai pasikeičia.
Kas be ko, kava, Meksikoje auginama, todėl apsigyvenus Meksikoje pirmiausia norėjau aplankyti kavos auginimo vietas. Tad patraukėme link Verakruzo apylinkių. Tai pusiau džiunglių augmenija, viskas žaliuoja, netgi pakelės stulpai. Kavamedžiai susipynę su bananais, kavos uogos primena prisirpusias vyšnias, Coatepeco miestelio oras kvepia kava. Esame ne kartą apsilankę ir kavos muziejuje. Jų yra ne vienas. Labai smagu juose lankytis, nes paprastai šeimininkai pasakoja, kaip augina kavą, kaip ją paruošia ir, žinoma, pavaišina savo išaugintos kavos puodeliu. Pamenu, man labai patiko išsakyta kavos muziejaus šeimininko mintis, jog kava – tai yra jausmai, kuriais dalinamės gerdami šį gėrimą.
Kavos gėrimo ritualai ir Lotynų Amerikos rašytojų kūryba yra ir vieni iš įkvėpimo šaltinių. Viena iš mano mėgstamiausių knygų buvo ir yra Julio Kortasaro „Žaidžiame klases“, ji ir dabar guli ant mano miegamojo stalelio Meksikoje. Taip pat Gabriel Garcia Marquez (Kolumbija) ir Isabel Allende (Čilė). Galima sakyti, jog jų knygų skonį pajutau keliaudama po Meksiką.
Labai daug knygų yra parašyta apie Fridą Kahlo, kuri yra viena iš mano mylimiausių menininkių. Dabar ir pats jos gyvenimas yra tapęs meno kūriniu. Tai rekomenduočiau jos dienoraščius „The diary of Frida Kahlo“ ir jos receptų knygą „Frida`s fiestas“ kurią parašė Guadalupe Rivera, Fridos vyro, garsaus dailininko Diego Riveros dukra. Taip pat Fridos sesers dukra Izolda Kahlo dalinasi savo prisiminimais „Intimate Frida“. Knyga įdomi dokumentiniu požiūriu.
Atradau ir daug man nežinotų menininkų, kurie įsikūrė ir gyveno Meksikoje pabėgę nuo antrojo pasaulinio karo. Viena iš jų yra britų siurrealistė Leonora Carrington. Jos mistiškos skulptūros mane tiesiog užbūrė. Viena populiariausių rašytojų Meksikoje – lenkų kilmės Elena Poniatowska yra parašius knygą, kuri išversta ir į anglų kalbą „The novel inspired by the life of Leonora Carrington“. O neseniai leidykla „Rara“ išleido ir pačios L. Carrington siurrealistinį romaną „Klausymo ragelis“. Džiaugiuosi, kad į lietuvių kalbą verčiama vis daugiau Lotynų Amerikos literatūros.
Jolanta: Kristina, pakalbėkime apie tavo kasdienybės ritualus. Kolumbietis, nemažą savo gyvenimo dalį praleidęs Meksikoje, jau mano minėtas Gabriel Garcia Marquez yra sakęs, jog gurkšnodamas šaltą kavą pasijunta tarsi laukinis paukštis ištrūkęs iš narvo. Kavos gėrimo tradicijos, rodos, yra įsigėrę į italų kraują. Žinau, jog tu turi nemenką pluoštą nuotraukų skirtų šiam magiškam gėrimui. Papasakok plačiau apie savo sukurtą nuotraukų ciklą ir savo kavos gėrimo ritualus. Gal dienas matuoji kavos šaukšteliais? O galbūt tave įkvepia italų rašytojai, poetai, menininkai?
Kristina. Dėkui už tokį įdomų kavos ir kūrybos klausimą. Šis gėrimas mus abi labai apjungia, nors iš tikrųjų kavos kontekstai yra skirtingi. Bet aš, kaip ir italai, be kavos neįsivaizduoju savo dienos. Statistinis italas pradeda dieną espreso ar kapučino puodeliu. Aš labiausia mėgstu juodą kavą – cafe americano, kad būtų ir stipru ir kad „pakrautų“ visai dienai.
Man šis gėrimas, kaip ir tu minėjai, yra ir simbolis, ir metafora, ir kartu ritualas. Ypatingai, kai kažkur keliauju, man patinka sustoti kokioj nors vietinėj kavinėj arba prisėsti miesto aikštėj ir tiesiog įkristi į tą aplinką, pajausti ją iš vidaus per kavos puodelį. Juk užsisakydamas kavą dar ir pabendrauji su žmonėmis, kurie dirba bare. Keliais žodžiais persimeti. Savo kvartale, kur gyvenu, eiti išgerti kavos – tampa gyvybiškai svarbu, juolab, kai dabar dėl visų karantinų, pamažėjo bendravimo su draugais. Kavos gėrimas – tai bendrystės momentas.
Prie kavos man patinka atrasti įvairius italų rašytojus ir menininkus. Bet ne tik. Atvažiavus į Italiją, susikūriau savo aplinką per kūrybą. Lankiausi seminaruose, workshop`uose, kūrybos dirbtuvėse, beveik vien dėl to, kad sutikčiau bendraminčių. Tai suteikė ir stimulo rašymui, bet svarbiausia buvo suburti sau ratą žmonių, su kuriais dalinčiausi kūrybiniu gyvenimu. Tai vienas iš būdų išlikti savo profesiniam lauke. Nepasimesti.
Per tuos neformalius susitikimus labai daug sužinojau ir apie Italijos literatūrą. Būtent moterų literatūrą – pavardės kelios? Tai vardai, kuriuos patys italai dabar iš naujo atranda. Antuanete Posti – savita ir įkvepianti, nors nefigūravo chrestomatijose. Turėjau savo mokytojų rašytojų – venecijiečių, kurių namuose susitikę diskutuodavom.
Pamenu, buvau Venecijos universitete paprašyta dėstytojo pasirinkti paskaitai kokio nors autoriaus eilėraštį. Aš naujokė, visiškai nežinojau dar tada italų literatūros. Pasivarčiau ir pasirinkau rašytoją Salvatore Quasimodo – jis rašė labai hermetiškus eilėraščius, keturių eilučių. Ir dėstytojui teko apie keturias eilutes pravesti visą paskaitą. Pats prisiprašė. Bet buvo labai įdomu. Apskritai, pati Venecija yra muziejus po atviru dangumi, neskaitant pačių muziejų. Čia meno kūriniai keičiasi prieš tavo akis. Pamenu, maža būdama vartydavau knygą apie Vakarų Europos tapybą – mano seneliai turėjo namuose. Dabar tų paveikslų originalus matau muziejuose. Taip pat muzika, mano mėgstamas šiuolaikinis kompozitorius Ludoviko Einaudi. Jo savita muzika ir nuraminanti, ir įkvepianti.
Venecijoje iš naujo atradau savo mėgstamą poetą J. Brodskį. Čia jis parašė savo esė knygą „Fondamenta degli Incurabili“. Vaikščiojau tos knygos puslapiais po Veneciją ir tuo pačiu paruošiau literatūrinį pasivaikščiojimą J.Brodskio pėdsakais po Veneciją.
