Home / KULTŪRA  / Pasakoti Holokaustą: žmonių ir knygų likimai

Pasakoti Holokaustą: žmonių ir knygų likimai

Maša Rolnikaitė ir Avromas Sutzkeveris – du jidiš kalba rašę Vilniaus geto kronininkai, išgyvenę ir papasakoję pasauliui apie Holokaustą Lietuvoje. Visgi, jų knygų kelionė iki skaitytojų nebuvo nei trumpa, nei paprasta. M. Rolnikaitės memuarai buvo cenzūruoti sovietų, o pilna versija Italijos skaitytojus pasiekė anksčiau nei Lietuvos. A. Sutzkeverio knygas Italijoje išvertė ir išleido išskirtinis leidėjas – vienintelis italas garsiajame Oskar Schindler sąraše, per stebuklą sugrįžęs iš Aušvico. Tarptautinę holokausto atminties dieną portalas ITLIETUVIAI.IT kviečia susipažinti su šių Vilniaus geto kronininkų kūriniais, išverstais į italų kalbą.

Toma Gudelytė
ITLIETUVIAI.IT

„Literatūros gidas“ – tai speciali ITLIETUVIAI.IT rubrika, skirta supažindinti su lietuviška ir itališka literatūra Italijoje bei Lietuvoje. Rubrikoje publikuojamos į italų kalbą išverstų lietuvių autorių arba Italijos ir Lietuvos rašytojų knygų apie Lietuvą ir Italiją apžvalgos, interviu su autoriais, vertėjais ar leidyklomis.

1997-ųjų balandžio 10-ąją Vilniaus senamiesčio teatre „Lėlė“ nutinka kažkas įstabaus: ant scenos užlipa prancūzų režisierius Claude’as Lanzmannas, atvežęs į Lietuvą garsųjį 9 su puse valandų trukmės dokumentinį filmą Šoa, ir izraeliečių dramaturgas Yehoshua Sobolis, pjesės Getas autorius. Vyksta Tarptautinės meno dienos ir tą vakarą iškilmingai paminimos Vilniaus geto teatro įkūrimo 55-sios metinės. Į Arklių gatvė 5 susirinkusią publiką gaubia tyla: dalis žiūrovų – buvę geto kaliniai, išsigelbėjusieji, galbūt vaikystėje lankęsi ar patys pasirodę šiame teatre. Vokiečių okupacijos metais, skirtingai nei kituose Rytų Europos getuose, čia ilgiau kaip metus veikė tikrų tikriausias teatras, kultūrinio gyvenimo ir dvasinės rezistencijos vieta.

Monumentalioje C. Lanzmanno kino epopėjoje Šoa (1985) Baltijos šalių Holokausto istorijos nėra, nes, pasak režisieriaus, atvažiuoti filmuoti į Lietuvą anuomet jam neleido sovietų valdžia. Tuo tarpu Y. Sobolio pjesė, pirmąkart pastatyta 1984 m. Haifoje ir netrukus sulaukusi pasaulinės sėkmės, pasakoja būtent apie Vilniaus getą ir jame veikusį jidiš teatrą, kurio istoriją rašytojas sužinojo skaitydamas vilniečio bibliotekininko Hermano Kruko geto kroniką. Y. Sobolis tą vakarą Vilniuje lankosi pirmą kartą.  

Minėjimo vakarą salėje sėdi ir Maša Rolnikaitė (1927 – 2016), buvusi geto teatro choro dainininkė, specialiai atvykusi iš Sankt Peterburgo. Sunku įsivaizduoti, ką jaučia žmogus, sugrįžęs į  savo artimųjų ir vaikystės pasaulio sunaikinimo vietą. Iki Panerių miško, kuriame sušaudyta Mašos Rolnikaitės šeima ir sunaikinta Šiaurės Jeruzalės žydų bendruomenė, vos keli kilometrai. Paneriuose tomis dienomis lankosi ir C. Lanzmannas. Garsiajame filme Šoa jis įamžino ne tik interviu su buvusiais Treblinkos ir Sobiboro kaliniais, bet ir apsimetęs antisemitu prašnekino budelius. Paklaustas ar moralu kalbinti prieš kamerą aukas apie patirtą siaubą, režisierius teigė: „Privalai kaskart su jais numirti, kad jiems netekų mirti vieniems.“ 

Rolnikaitės prisiminimų knyga „Turiu papasakoti“ (it. Devo raccontare) reikšminga tuo, jog puikiai iliustruoja Holokaustą išgyvenusiųjų ir jų knygų likimus po 1945-ųjų.

Keliaujant geto kalinių dienoraščių ar liudijimų puslapiais perveria panašus suvokimas – skaitytojas, daugiau ar mažiau sąmoningai, dalyvauja savotiškame sakraliame rituale, kurio metu išlydimi ir apraudami mirusieji. Vos 13 metų įkalinta Vilniaus gete Maša Rolnikaitė rašo slaptą dienoraštį, kuriam išpažįsta visą egzistencinį siaubą, kasdienius nepriteklius bei nerimą dėl ateities.

Pačiame katastrofos centre atsidūrusi paauglė bando kabintis į gyvenimą per žodį, užrašomą ant atsitiktinių popieriaus lapelių ar maišo drobės skiaučių, kurioms tenka ieškoti vis naujų slėptuvių. Galiausiai, paraginta motinos, Maša pradeda įsiminti dienoraštį mintinai ir neveltui: 1943-ųjų rugsėjo 23 dieną likviduojant Vilniaus getą ji išvežama į Strazdamuižos koncentracijos stovyklą Latvijoje, o iš ten – į Štuthofą, aprašytą kito jos kalinio B. Sruogos „Dievų miške“. Priverstinėje kelionėje dienoraštis pasimeta.

Rolnikaitės prisiminimų knyga „Turiu papasakoti“ (it. Devo raccontare) reikšminga tuo, jog puikiai iliustruoja Holokaustą išgyvenusiųjų ir jų knygų likimus po 1945-ųjų. Šiandien mums atrodo savaime suprantama skaityti begalę įvairių liudijimų ir grožinių tekstų šia tema, bet tokia pasakojimo laisvė galiojo ne visada. Rytų Europos žydų išnaikinimas buvo vienas didžiausių Sovietų Sąjungos tabu: kalbėti apie specifinę žydų tautos tragediją buvo griežtai draudžiama, ypač po 1948-ųjų Stalino inicijuoto antisemitinio inteligentijos persekiojimo. Remiantis nauja nacionalistine retorika, kare nuo hitlerininkų rankos krito sovietiniai piliečiai, ne žydai.

Paneriuose vietoj Holokaustą išgyvenusiųjų paminklo žydų aukoms atminti netrukus iškilo didžiulis obeliskas, skirtas visiems kare kritusiems Sovietų Sąjungos piliečiams. Tai metai, kai panaikinamas žydų antifašistinis judėjimas, kai nužudomas garsus Maskvos žydų teatro aktorius Solomonas Michoels, kai mojuojama tariamo kosmopolitizmo sąmokslo baubu. 

Mašos Rolnikaitės knyga taip pat privalo pereiti pro cenzūros krumpliaračius. Jos dienoraštis, po karo perrašytas iš atminties jidiš kalba ir Iljos Erenburgo įvertintas kaip itin reikšmingas Lietuvos žydų tragedijos paliudijimas, pačios autorės verčiamas į lietuvių ir rusų kalbas, tačiau publikacija privalo gauti partijos leidimą. O jo laukti tenka ilgai.

Rytų Europos žydų išnaikinimas buvo vienas didžiausių Sovietų Sąjungos tabu: kalbėti apie specifinę žydų tautos tragediją buvo griežtai draudžiama, ypač po 1948-ųjų Stalino inicijuoto antisemitinio inteligentijos persekiojimo.

Galiausiai autorė iškviečiama „susipažinti“ su pataisomis: knyga neatitinka tinkamos klasių kovos perspektyvos, geto žydų policija aprašoma pernelyg nuolaidžiai, trūksta tikrųjų kovotojų – komunistų – portretų. Galop ir Ilja Erenburgas atsisako rašyti jos knygai pratarmę, mat pats yra persekiojamas, drauge su bičiuliu rašytoju Vasilijumi Grossmanu, už reportažus apie Holokaustą Rytų Europoje. Mašai tai nuskamba kaip dar vienas mirties nuosprendis.

Kai 1965 m. Rolnikaitės „Turiu papasakoti“ vis tik išvysta dienos šviesą, beje, su Eduardo Mieželaičio pratarme, sovietai skubiai pajungia knygą propagandai: „Štai, turime ir mes savąją Anna Frank!“ Knyga sulaukia milžiniško tarptautinio dėmesio, išverčiama į 18 kalbų.

Pati autorė tokio palyginimo purtėsi visą gyvenimą, „Anna mirė, o aš esu gyva“, ir galbūt todėl apsisprendė tapti viena Holokausto liudytojų, važinėjančių po mokyklas, konferencijas ir susitikimus su skaitytojais. 1990 m. knyga perleidžiama tuometiniame Leningrade integralia forma, su sovietų cenzūros iškupiūruotomis dalimis. Tokią prisiminimų versiją 2005 m. išleidžia ir prestižinė italų leidykla „Adelphi“, gerokai anksčiau už lietuviškąjį leidimą, pasirodysiantį tik 2021 m. (leidykla „Inter Se“). 

„Adelphi“ leidykla, kuriai ilgą laiką vadovavo iškilus intelektualas Roberto Calasso, Šoa tematikai skiria ypatingą dėmesį: greta visų Vasilijaus Grossmano romanų yra išleidusi ir lenko Jano Karskio, pranešusio pasauliui apie Holokaustą, memuarus (apie savo slaptus apsilankymus Varšuvos gete Karskis sukrečiančiai pasakoja C. Lanzmanno filme). Kita italų leidykla, siekianti supažindinti skaitytojus su litvakų literatūriniu paveldu ir Rytų Europos Holokausto specifika, yra Florencijoje veikianti „Giuntina“. Leidyklą, beje, įkūrė iš Aušvico sugrįžęs Schulim Vogelmann, vienintelis italas garsiajame Schindler sąraše.

2007 m. „Giuntina“ išleido Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunką akimirką (it. Scacco perpetuo) (išvertė Aušra Povilavičiūtė ir Vanna Lucattini Vogelmann). Lietuviškai knyga pasirodė 1963 m., sulaukusi, kaip ir Rolnikaitės atveju, cenzūros priekaištų dėl nusižengimo socialistinio realizmo kanonui. Tiesa, italų leidyklos kataloge klaidingai rašoma, kad I. Meras iš arti pažino Vilniaus geto siaubą. Iš tiesų rašytojo tėvai per Holokaustą buvo nužudyti Kelmėje, o Meras iki karo pabaigos slėptas lietuvių ūkininkų šeimoje. Romane „Lygiosios trunką akimirką“ aprašytas Izaoko ir jo budelio Šogerio lošimas šachmatais Vilniaus gete yra tikrovės inspiruota kūrybinė išmonė. 

2010 m. „Giuntina“ leidykla parengė dar vieno litvako Avromo Sutzkeverio (1913-2010) poetinės prozos rinkinį „Žaliasis akvariumas (it. Acquario verde) (vertimas į lietuvių kalbą vėlgi pasirodė vėliau, 2013 m.). Sutzkeveris laikomas vienu iškiliausių jidiš kalbos poetų, unikaliu Holokausto literatūros vardu, siejamu su daugiakalbe Vilniaus atmintimi. Jo asmeninė istorija iš dalies primena Mašos Rolnikaitės ir jos knygos likimą.

Kalinamas Vilniaus gete, Sutzkeveris įsitraukia į pogrindinę geto partizanų veiklą ir tampa vienu iš „popieriaus brigados“ narių: gelbėja ir slepia vertingas žydų knygas, religinius tekstus, meno kūrinius. Šią veiklą poetas vėliau aprašė eilėraštyje „Kviečių grūdai“, kur po senamiesčio labirintus išbarstytas ir užkastas žydiškas knygas prilygino grūdams, sodinamiems su viltimi, kad vieną dieną jie vėl sužaliuos šioje mirties žemėje. 

Sutzkeveris laikomas vienu iškiliausių jidiš kalbos poetų, unikaliu Holokausto literatūros vardu, siejamu su daugiakalbe Vilniaus atmintimi.

Sovietams 1944-ųjų liepą užėmus Vilnių, Sutzkeveris tampa vienu iš Žydų muziejaus steigėjų, rašytojų sąjungos nariu. Išlikusieji nuoširdžiai vylėsi, kad Lietuvos žydų bendruomenei bus leista atgimti, kad nacių ir jų bendrininkų nusikaltimai žmonijai bus garsiai įvardyti ir neužmiršti. Pats Sutzkeveris vyko liudyti apie Vilniaus žydų žudynes į tarptautinį Niurnbergo tribunolą, 1946 m. išleido atsiminimų knygą „Iš Vilniaus geto, vėlgi kupiūruotą sovietinės cenzūros. Tačiau jau 1949 m. Vilniaus Žydų muziejų sovietai uždarė, visoje Lietuvoje imamos naikinti senosios žydų kapinės, jų antkapiai paverčiami statybų medžiaga.  

Penkiolikos trumpųjų apsakymų ciklas „Žaliasis akvariumas“ yra poetinis atsakas į katastrofą. Skaitytojas vedžiojamas po geto gatves ir malinas (slaptavietes), nutempiamas prie sugriautos didžiosios sinagogos ir sušaudymo duobių, išskraidinamas į mistinį laiką ir nostalgijos erdvę, primenančią Sutzkeverio bičiulio Marco Chagallo paveikslus. Judaizmo tradicija persilieja su magiška pasaulio nuojauta, kur ir menkiausiame sutvėrime slypi dieviškasis pradas. Dauguma knygos veikėjų – mirusieji, iš žalsvo požeminio pasaulio-akvariumo atklystantys vaiduokliai, toliau drumsčiantys mūsų sapnus ir ramybę.

Vienas įstabiausių rinkinio apsakymų – „Tarp dviejų kaminų“: pasislėpę skirtinguose geto namų kaminuose kalbasi du įsimylėjėliai Calkė ir Šeidelė, pavydus vaikinas bando iškvosti mylimąją, kam ši nusišypsojo stovėdama prie masinės duobės Paneriuose, kieno gęstančiai gyvybei buvo skirtas jos švelnus žvilgsnis. Šeidelė jau ruošiasi atsakyti, kai gatvėje nuaidi kaustytų kareiviškų batų kaukšėjimas. Skaitytojui nelemta sužinoti, ar kaminuose kalbėjosi gyvi žmonės, ar sušaudytųjų vėlės. 

Maša Rolnikaitė ir Avromas Sutzkeveris – du Vilniaus geto kronininkai, abu šiuos autorius vienija didžiulė atsakomybė už atmintį ir žodį. „Žaliajame akvariume“ Sutzkeveris rašo: „Ženk per žodžius kaip per minų lauką: vienas klaidingas žingsnis, vienas klaidingas judesys, ir visi žodžiai, kuriuos per gyvenimą suvėrei ant savo aortų, išlakstys į šalis kartu su tavim pačiu.“ Ne mažesnė ir mūsų, skaitančiųjų, atsakomybė.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI