Šiaurės Italijoje atidaroma virtuali personalinė lietuvių menininkės Kristinos Kurilionok paroda „Psichės potėpiai. Tamsioji pusė“. Parodoje pristatomi pastarųjų penkių metų menininkės kūriniai – vizionieriška, simbolinė, raiški tapyba. Pasak parodos organizatorių, K. Kurilionok kūryba telpa toje ilgoje Vakarų vaizduojamojo meno istorijoje, kuri prasideda nuo XVI amžiaus ir besitęsia iki šių dienų bei yra apibūdinama kaip savianalizės tapybos kryptis

Parengta pagal organizatorių pranešimą spaudai

Į lietuvių menininkės Kristinos Kurilionok personalinę parodos „Psichės potėpiai. Tamsioji pusė“ kviečia Maxo Plancko mokslo licėjus kartu su Pramantha Arte ir Villorbos miesto (Treviso provincija) savivaldybe.

Parodos kuratorė, licėjaus istorijos ir filosofijos profesorė Maria Rosaria Gallo sako, kad „Psichės potėpiai“ yra parodų ciklas, per tapybą tiriantis asmens tapatybės formavimosi procesus, susijusius su taisyklėmis, norais, vidinėmis ir išorinėmis struktūromis. Jis atsižvelgia į nuolatinius pokyčius, kuriuos kelia dabartiniai įvykiai, įpina juos į studentų kursus, liečiančius filosofinius, istorinius ir kultūrinius klausimus.

„Lietuvos tapytoja K. Kurilionok, – rašoma parodos pristatyme – savo vaizdinius tyrinėjimus visuomet derina su psichologiniais stebėjimais, intensyviai studijuodama moters kūno formas bei spalvas, ypatingai dažnai savo pačios, tampa tikslingu savo kūrinių subjektu.

• 

Mus pasiekiantis rezultatas – vizionieriška, simbolinė, raiški tapyba, menininkės kūrybą talpinanti toje ilgoje Vakarų Vaizduojamojo meno istorijoje, kuri prasideda nuo XVI amžiaus ir besitęsia iki šių dienų bei yra apibūdinama kaip savianalizės tapybos kryptis.

Šis gilus tikrovės matymas, kurio pamatus padėjo Leonardo Da Vinci, tęsė Bosch’as, Goya, Baconas, nuolatos siejamas su žmogiškosios tiesos ieškojimu. Parodoje „Psichės potėpiai. Tamsioji pusė“ pamatysime menininkės pastarųjų penkių metų kūrinius, atrinktus minėtam tyrimui pristatyti, kuris kaip tik šiandien kalba apie vieną karščiausių aktualijų: apie socialinį ir psichologinį baimės poveikį individui“.

• 

• 

„Tikslas, kuriuo siekiama atskleisti tamsius sielos vingius, glaudžiai persipinančius su žmogiškai natūraliais dvasios aspektais – teigiama vienoje iš parodą pristatančiu studentų apžvalgų – pasiekiamas sukuriant metaforines, tarpusavyje susijusias įvairiausiomis temomis situacijas, kurios nagrinėja specifinius mūsų suvokimo aspektus. Bejėgiai herojai, gyvenantys drobėse veikia stebėtojo akivaizdoje ir sukuria su juo ryšį, kuris atsiranda dalijantis vidiniu nerimu, paslėptu nuo bendruomenės žvilgsnių.

Šis komunikacinis matmuo virsta psichologine patirtimi, vedančia į tos sielos giluminę dalį, nuo kurios esame linkę nukreipti mintis ir verčia jas analizuoti ir pripažinti kaip savas“.

• 

• 

„Mano profesinis kelias – teigia menininkė K. Kurilionok – visuomet pasižymėjo psichologiniu ir ekspresyviu požiūriu į tapybos praktiką. Moters kūno ir jos laikysenos poslinkių nagrinėjimas, perteiktas figūratyvinėje tapyboje, veikė kaip mediumas po introspekcinį kelionės ir ego metamorfozės tyrinėjimo lauką; tarsi psichikos atspindys, balansuojantis tarp realybės, prisiminimų ir svajonių.

Dabartinė mano viešnagė Pietų Italijoje, nuolatinis Viduržemio jūros kultūros atradimas, politinės diskusijos apie Vakarų pasaulėžiūros vertę, pasaulinės pandemijos sukeltos ekstremalios sveikatos situacijos ir po jos sekančios diskusijos apie meno būklę ir vaidmenį šiandien, kuris kaltinamas paklusnumu ekonomikai ir pramogoms, kuris, cituojant Alechandrą Chodorovskį „prarado savo senovinę pažintinę, išganingą ir išlaisvinančią reikšmę“.

• 

Visa tai privertė permąstyti savo kūrybos prasmę, taip pat ir jos socialinį kontekstą, ir atlikti naujus tyrinėjimus tam, kad savo akimis stebėčiau ir lyginčiau įvairius kultūrinius vyksmus tiesiogiai įtakojančius mano vaizduotę. Ši paroda leido man apžvelgti savo kūrybą per Karlo Gustavo Jungo teorijos prizmę. Remiantis jo knyga „Žmogus ir jo simboliai“, atradau, jog aprašomas veikale menininkas pasirodo kaip simbolių kūrėjas ir pasakotojas (panašią funkciją atlieka ir žmonių sapnai), kuriuos jis semia iš kolektyvinės pasąmonės ir per šį instrumentą reflektuoja savo laiko dvasią.

Šie atradimai riboja narcisistinį – individualistinį išaukštinimą, kuris labai dažnai lydi menininko charakterio mitą ir primena mums prancūzų tapytojo Jeano Bazzane’o žodžius „niekas negali tapyti taip, kaip jis nori; vienintelis dalykas, kurį gali padaryti menininkas yra iš visų jėgų pabandyti siekti tokio paveikslo, kurį sugeba pavaizduoti jo amžius“.

• 

Parodą bus galima apžiūrėti Barchessa di Villa Giovannina di Villorba (Treviso), kovo 13 – 20 dienomis, virtualiuoju būdu. Iškilmingas parodos atidarymas bus transliuojamas internetu: kovo 13 d., 18 val. Italijos laiku Facebook @PramanthaArteteca

Išsami informacija ir prieiga prie online renginių bus paskelbta dalyvaujančių įstaigų kanaluose. Dėl papildomos informacijos ir užsiregistravimo susisiekti: neitrattidipsyche@pramantha.com.

Taip pat skaitykite ITLIETUVIAI.IT interviu su dailininke.

Italijoje vykstančių meninių ir kultūrinių lietuvių autorių renginių atminties įprasminimo ir sklaidos internetinėje leidyboje projektą finansuoja: