Prestižinei premijai Italijoje nominuota lietuvių kūrėjų knyga vaikams „Chameleono sapnai“(kviečiame balsuoti)
Gerbti ir mylėti gamtą bei visus gyvus jos sutvėrimus kviečianti Jurgos Vilės ir Linos Sasnauskaitės knyga „I sogni di un camaleonte“ (24 ORE Cultura Editore) pretenduoja gauti Inge Feltrinelli apdovanojimą pirmą kartą įsteigtoje vaikų knygų kategorijoje. Vokiečių ir žydų kilmės italų fotografės, didžiausio Italijoje leidyklų tinklo Éditions Feltrinelli steigėjos, žmogaus teisių aktyvistės vardu pavadinta premija skiriama išskirtinai moterims kūrėjoms, kalbančioms apie smurtą, išnaudojimą, klimato kaitą ir kitus iššūkius. Balsuoti už knygą galima iki vasario 16 d. Lietuvių autorės sako, kad vien patekti tarp penkių finalistų yra neeilinis pasiekimas ir pasakoja, kaip gimė ši ne tik Lietuvos, bet ir Italijos vaikų pamėgta spalvinga knyga apie simpatišką, laisvės ištroškusį chameleoną Leoną.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Svarbi nominacija lietuvių kūrėjoms buvo netikėtas, tačiau labai malonus siurprizas. Rašytoja Jurga Vilė juokauja, kad ji buvo tarsi išpranašauta. Autorė apie premiją sužinojo grįžusi iš Meksikos, kur laukiančią didžiulę sėkmę profesinėje srityje jai išbūrė taro kortų būrėja.
„Grįžau ir kaip tik prieš naujuosius metus išėjo mano knyga „Kašalotų radijas“, tuo pačiu metu Kultūros Taryba parėmė mano komiksų knygos „Meko sodas“ (aut. past. – komiksas jaunimui ir suaugusiems apie J. Meką ir jo įkvėptus žmones, kurį iliustravo Miglė Anušauskaitė) ir kitos, apie jūros arkliuką Hipokampą, leidimą. Netrukus gavau elektroninį laišką su sveikinimais anglų kalba, kad „Chameleono sapnai“ nominuoti labai svarbiai, prestižinei premijai. Pradžioje galvojau, kad kažkas juokauja, nes visi mano didesni pasiekimai anksčiau buvo su „Sibiro haiku“ (aut. past. – pirmoji J. Vilės knyga vaikams). Kai supratau, kad nejuokauja, pagalvojau: tos taro kortos! Tikrai buvau labai nustebinta“, – prisipažįsta rašytoja J. Vilė, debiutavusi su itin sėkminga ir į 15 kalbų išversta knyga vaikams apie tremtį.
„Chameleono sapnai“ Lietuvoje buvo nominuoti 2021 m. Metų knygos vaikams rinkimuose, tačiau įvertinimas užsienio šalyje, pasak kūrėjų, ypač reikšmingas, nes parodo, kad istorija paliko pėdsaką ir Italijos vaikų literatūros pasaulyje.
„Lietuvoje ši knyga taip pat pažymėta, džiaugiuosi, kad žmonės atkreipia dėmesį. O kai knyga pastebima ir užsienyje, reiškia, pavyko tekstu ir iliustracija paliesti kažką universalaus, bendražmogiško, – tai yra labai smagu. Bet smagiausia žinia turbūt buvo, kad Italijos leidykla susidomėjo ir išleido. Tai pirmas šios, o ir bet kokios mano iliustruotos knygelės, leidimas užsienio kalba, todėl labai pradžiugino”, – sėkminga knygos kelione už Lietuvos ribų džiaugiasi iliustruotoja L. Sasnauskaitė.
Į premiją, pavadintą už moterų teises ypač kovojusios aktyvistės Inge Feltrinelli vardu, iš viso pretenduoja 5 vaikų knygos, už kurias galima balsuoti internetu iki vasario 16 dienos. Apdovanojimas bus teikiama kovo 8-ąją, taip pagerbiant moteris kūrėjas.
„Kai knyga pastebima ir užsienyje, reiškia, pavyko tekstu ir iliustracija paliesti kažką universalaus, bendražmogiško, – tai yra labai smagu. Bet smagiausia žinia turbūt buvo, kad Italijos leidykla susidomėjo ir išleido“, – L. Sasnauskaitė.
„Nominuotos knygos yra moterų kūrėjų, kurios rašo apie pasaulio katastrofas, smurtą, žmonių teisių nepaisymą, kovoja ir, svarbiausia, skleidžia vilties simbolį. Pagalvojau, kad aš už chameleono teises pasisakau (šypsosi). Bet žinome, kad personažai paveikslėlių knygose yra žmonių prototipai. Svarbu ir tai, kad šiais metais pirmą kartą nominuotos knygos vaikams, – pabrėžia į apdovanojimų ceremoniją Milane atvyksianti rašytoja. – Buvo kažkada vyrų dominavimas literatūroje, bet šiuo metu yra didelis moterų rašytojų proveržis, o kalbant apie iliustruotojas, tai čia, bent jau Lietuvoje, dominuoja moterys – iliustruotojų vyrų lengvai nesurasi. Mano visos knygos iliustruotos moterų.“
Kūrėjos pasakoja, kad neįprastas vaikų knygų personažas – spalvotus sapnus sapnuojantis mielas chameleonas, kurį iš slegiančios nelaisvės išgelbėja maža, jautri mergaitė, pasirinktas neatsitiktinai. Kurį laiką Ispanijoje, Andalūzijoje, gyvenusi J. Vilė prisimena, kad būtent chameleonas tuomet buvo įsikūręs jų sode ir jį itin pamilo vaikai. Be to, knyga įtraukta į rašytojos sumanytą vaikams skirtų pasakojimų seriją „Lašas jūroje“, kuri kviečia artimiau pažinti mažus ir didelius gyvius, kurie Lietuvoje negyvena.
„Apie šunis, peliukus yra daug knygų, o tokie personažai – retesni. Chameleonas iš tiesų atkeliavo tiesiog iš sodo, nes mes gyvenome Andalūzijos kaime ir mūsų sode gyveno chameleonas. Juos dažnai matydavome ir važiuodami prie jūros. Mano vaikai buvo jais labai susižavėję ir dabar turbūt pasakytų, kad tai – mylimiausias jų gyvūnas. Tada panorau daugiau sužinoti apie chameleonus ir, pažiūrėjusi dokumentinį filmą, sužinojau, kad chameleonai nyksta, nes žmonės masiškai juos susirenka. Tiesiog parsineša namo kaip naminius gyvūnus. Mane tai šokiravo, juo labiau, kad jie sunkiai pakenčia nelaisvę, o jei chameleonas juodas, vadinasi jam juoda depresija, jis baisiai liūdi. Sužinojus daug įdomių faktų, labai norėjosi apie tai parašyti“, – knygos atsiradimo istoriją prisimena J. Vilė.
„Meilė, atjauta, draugystė, gebėjimas suvokti ne tik savo kiemą, bet ir pasaulį – tai yra temos, kuriomis universaliai gali kalbėti vaikams, bet ne didaktiškai. Noriu, kad vaikas jaustų, o ne jam būtų pasakyta kaip turi būti. Man patinka subtilios žinutės“, – J. Vilė.
Spalvingomis iliustracijomis pasakojimą iliustravusi L. Sasnauskaitė sako, kad kurti šį unikalų personažą buvo itin įdomu, nors teko ieškoti daug informacijos, kad piešiniai būtų įtikinami ir patrauklūs vaikams.
„Teko išsklaidyti turėtus galvoje mitus, kad, pavyzdžiui, chameleonas kažkokiomis sąlygomis žėri lyg vaivorykštė tai raudona, tai mėlyna, tada vėl žalia spalva. Spalvos pokyčiai realybėje yra labai subtilūs, bet knygelėje leidau sau pafantazuoti. Buvo nelengva nuspręsti kiek realistiškas tas personažas bus, kaip jį padaryti patrauklesnį, vaikiškesnį. Dėl personažo vaikiškumo akis palikau dideles baltas, nors realybėje jos kitokios. Teko pasidomėti ir kitokiais nelietuviškais peizažais. Kokį mišką tai lietuvis gali nupiešti net užsimerkęs, bet ne džiungles – ten nepažįstami augalai, kurių neskainiojai, nečiupinėjai nuo pat vaikystės, mintinai nežinai“, – pasakoja L. Sasnauskaitė.
Knygos autorės sako, kad paveikslėlių knygų gausu, todėl vertimas į užsienio kalbą jau yra didelė sėkmė, kurią lemia įvairūs motyvai. Esą leidėjai visų pirma ieško unikalumo, dar neišsemtų temų, o vaikams svarbiausia, kad knyga būtų artima jiems, žadintų jausmus ir dovanotų skaitymo malonumą.
„Sunku pasakyti, kas traukia vaikų ir leidyklų akis. Tos knygelės tokios įvairios, tai galiausiai stengiesi kurti spalvotai, nepagailėti smulkių įdomių detalių, kad pačiai patiktų žiūrėti į tas iliustracijas, kad jos ne tik iliustruotų, bet ir praturtintų tekstą. Sprendžiant pagal mano pačios vaiką, tai mažiems vaikams patinka visos vaikiškos knygelės. Svarbiausia, kad skaitytų mama ar tėtis, kartu būtų aptariami paveiksliukai, praleistas gražus jaukus laikas kartu“, – tikina L. Sasnauskaitė.
„Reikia būti arti vaiko, labai nenutolti, kad suvoktum, kas jam gali atliepti. Parinkti temas, kurios svarbios visada, pavyzdžiui, aš sugalvojau seriją apie gamtą, kuriai nėra laikmečio. Man atrodo, kad tai visada svarbu, kad ir kaip vystytųsi technologijos ir užgožtų natūralius dalykus. Kartais ateina temos, kurios tave apsėda ir tu nori sukurti tą knygą, jauti, kad ji turi būti. Tada negalvoji, kad gal ji nebus populiari. Meilė, atjauta, draugystė, gebėjimas suvokti ne tik savo kiemą, bet ir pasaulį – tai yra temos, kuriomis universaliai gali kalbėti vaikams, bet ne didaktiškai. Noriu, kad vaikas jaustų, o ne jam būtų pasakyta kaip turi būti. Man patinka subtilios žinutės“, – rašymo vaikams paslaptimis dalinasi J. Vilė.
Rašytojos kūryba italams jau pažįstama. Sėkmės sulaukė ir anksčiau išversta, 2018 m. Lietuvoje geriausia metų knyga vaikams išrinkta J. Vilės knyga „Sibiro haiku“ („Haiku Siberiani“, Topipittori), sukurta kartu su iliustruotoja Lina Itagaki. Šią knygą autorės gyvai pristatė įvairiuose Italijos miestuose. Pasak J. Vilės, tai buvo itin sėkmingas turas, o ir visa „Sibiro haiku“ kelionė į tarptautinius vandenis – lengvesnė, nes ši knyga reprezentuoja pačią šalį.
„Norėjau parašyti knygą apie tremtį, nes mano tėtis buvo ištremtas, kai buvo vaikas. Nors galiausiai ją perskaito visa šeima, bet ją gali skaityti net labai maži vaikai. Tokios knygos vaikams dar nebuvo. Ši knyga reikalauja tokio palydėjimo, paaiškinimo, ypač užsienyje. Labai kitaip ji priimama, kai ją pristatai, papasakoji kontekstą, kai žmonės geriau supranta kaip viskas vyko, nes daugelis nežinojo ir nežino šito mūsų istorijos tarpsnio“, – pabrėžia ne vieną šalį per knygos pristatymus aplankiusi autorė.
„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja:
