Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė daugiausia dirba savaitgaliais ir šventinėmis dienomis. Viskas aprimsta tik prieš didžiąsias krikščioniškas šventes, kai Vatikane laikomasi rimties ir susikaupimo. Ambasadorė sako turinti tai, ką labiausiai vertina – „galimybę dirbti Lietuvai ir nuolatinį, kasdienį ryšį su Lietuva.“ O savo pačios santykį su Italija įvardina kaip ilgai trunkančią draugystę, „kai žinai apie draugo netobulumą, bet Tau svarbesnės tos savybės, dėl kurių jį mėgsti“.

Kaip matysite šios neeilinės, net šešiomis užsienio kalbomis (italų, rusų, lenkų, prancūzų, čekų ir anglų) kalbančios moters dienotvarkė tikrai įtempta, bet ji sutiko portalui itlietuviai.it atsakyti į klausimus.

Ar jau jaučiate kalėdinę nuotaiką? Šiandien ji daugeliui asocijuojasi ne su susikaupimu ir ramybe, bet su parduotuvėmis, papuošimais ir skanėstais. Ar Vatikanas irgi yra paveiktas šių tendencijų?

Kalėdinė nuotaika, manau, kiekvienam susijusi su tuo, kaip ją išgyvenome vaikystėje. Mano vaikystė buvo jau senokai ir man Kalėdos susijusios su Advento tyla ir tik Kūčių vakarą į namus atnešama ir papuošiama eglute, Kūčių stalu ir ankstyvo ryto Piemenėlių mišiomis. Vatikane kaip ir Italijoje yra priimta prieš Kalėdas pirmiausia pamaloninti žmones, kurie Tau patarnauja – tai dovanų durininkams, liftininkams, valytojams, paštininkams ir pan. laikas. Be abejo, siunčiami sveikinimai bei dovanos ir tiems, su kuo bendradarbiauji. Popiežius Jonas Paulius II Vatikane įvedė paprotį puošti eglę šventojo Petro aikštėje. Šalia jos statomas Italijai tradicinė prakartėlė. Šiaip Romoje Kalėdinis šurmulys prasideda tik gruodį.

Koks Jūsų asmeninis santykis su katalikiškomis šventėmis, kaip ir kur sutinkate Kalėdas, gal turite savų tradicijų, šventinių ritualų?

Katalikiškas šventes švenčiu. Dalyvauju pamaldose. Jei galiu, Kalėdas švenčiu su šeima arba su draugais.

Užimate Lietuvos ambasadorės Šventajame Soste pareigas. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti šiame poste dirbantis žmogus?

Prie Šventojo Sosto akredituotas diplomatinis korpusas yra gausus – Vatikanas palaiko santykius su 192 valstybėmis. Maždaug du trečdaliai ambasadorių yra karjeros diplomatai, trečdalis, kaip ir aš, atėję iš akademinės aplinkos arba politikai. Sakyčiau, kad skiriamo į šį postą asmens savybes nusistato ambasadorių siunčiančios valstybės pagal tikslus, kuriuos jam kelia. Vienos turi rimtų politinių tikslų, kitos nori matomumo, trečios laikosi savo tradicijos. Visgi ambasadorius, jei nori būti aktyvus, turi kalbėti itališkai ir prancūziškai, gerai būtų mokėti ir nors kiek ispaniškai, turėti šiokį tokį supratimą apie Katalikų Bažnyčią, jos istoriją ir Romos Kuriją ir, žinoma, būti socialus. Iš Šventojo Sosto pusės tradiciškai laukiama, kad valstybės skirs asmenį, kuris nėra susijęs su kokiais nors priešiškais veiksmais ar pasisakymais prieš religiją ir moralę.

Kaip tampama ambasadoriumi Šventajame Soste?

Ambasadoriai yra skiriami pagal savo valstybėse galiojančią tvarką – lygiai taip pat, kaip ir visi kiti ambasadoriai. Tiesa, kai kurios valstybės turi savo tradiciją. Pavyzdžiui, skiria karjerą baigiančius, didelę patirtį turinčius ambasadorius.

Kiek laiko trunka viena kadencija, ar yra galimybė prasitęsti darbo laikotarpį?

Pagal Lietuvos Diplomatinės tarnybos įstatymą ambasadoriaus kadencija yra 5 metai. Kitos valstybės turi savo normas.

Kuo ambasadorės darbas Šventajame Soste skiriasi bei kuo jis yra panašus į darbą tiesiog užsienio šalyje veikiančioje Lietuvos ambasadoje?

Ambasada prie Šventojo Sosto yra mažiausia iš Lietuvos ambasadų. Tačiau ambasadorius daro viską tą patį, ką daro kiti ambasadoriai ir dar atlieka Ambasados politikos patarėjo ir kultūros atašė pareigas. Šitoje ambasadoje labai didelis reprezentavimo krūvis. Per metus tenka dalyvauti iki 280 renginių. Be to, norint suprasti kas vyksta, būtina intensyviai susitikinėti su Vatikano pareigūnais, daug skaityti. Gal labiau specifinis šitų pareigų bruožas yra dalyvavimas iškilmingose pamaldose, kurias rengia ne tik Vatikanas bet ir nemaža dalis prie jo veikiančių ambasadų. Pavyzdžiui, Lotynų Amerikos valstybių ambasados, kaip taisyklė, savo nacionalinių švenčių proga rengia mišias, į kurias kviečia kitas ambasadas. Todėl pamaldose dalyvauja ir nekatalikiškų valstybių, kitą religiją išpažįstantys arba netikintys ambasadoriai.

Šventasis Sostas atrodo labai vyriška erdvė ar taip yra iš tiesų? Galbūt yra kažkokių kodekso/tvarkos detalių, kurios labiau pritaikytos vyrams nei moterims?

Sakyčiau, kad Šventasis sostas pirmiausia yra kunigiškas. Bet jame dirba pasauliečiai, tarp kurių vis daugiau moterų. O jokių moterims nedraugiškų vidinės tvarkos dalykų tikrai nėra.

Susitikimų su popiežiumi metu ambasadoriams taikomas tam tikras dress kodas. Moterys gali vilkėti juodą ilgą suknelę su vualiu arba tautinius drabužius. Ką renkatės Jūs? Kokio regiono tautinius drabužius vilktumėtės? Ar kaip nors pabrėžiate savo lietuvybę?

Aprangos kodą renginiuose nustato Šventojo Sosto Protokolo tarnyba. Ne visi renginiai su Popiežiumi reikalauja juodo uždaro (ne būtinai ilgo) rūbo ir vualio moterims ir frako vyrams. Būna renginių su Popiežiumi, į kuriuos kviečiama ateiti su vadinama miesto apranga, pridedant, kad pageidaujamos santūrios spalvos.

Tautinis kostiumas arba uniforma (kai kurių valstybių diplomatinis korpusas turi uniformas, bet jas nešioja tik vyrai) yra iškilmingiausios aprangos – t.y. frako vyrams ir suknelės su vualiu moterims alternatyva. Sprendžiant, ką pasirinkti, svarbu turėti omenyje, kokio pobūdžio yra renginys ir ar pats ten netapsi, kaip sako italai, reginiu. Europos sąjungos ambasadoriai, kaip taisyklė, tautinio kostiumo Popiežiaus ir kituose oficialiuose renginiuose nedėvi. Austrai ir vengrai kartais tautinį rūbą užsivelka per savo tautines šventes. Kadangi mūsų ambasados biudžetas tautinių švenčių minėti neleidžia, man nekyla ir toks klausimas. Iš tikro aprangos kodas šitame darbe moterims yra sudėtingesnis, nei atrodo, nes einant į kiekvieną renginį reikia pagalvoti, ar ten bus vyskupų ir kardinolų. Tradicija reikalauja, kad jų kompanijoje moterys nevilkėtų raudonų, rožinių ar baltų rūbų. Kadangi aukšto bažnytinio rango svečių yra beveik visuose renginiuose, dirbant šitą darbą garderobas natūraliai tampa konservatyvus tiek savo spalvomis, tiek sukirpimu.

Kiek Jūsų darbo intensyvumas ir pobūdis Šventajame Soste yra veikiamas bažnytinių švenčių kalendoriaus?

Mano kalendorius, kaip minėjau, labai tirštas, o bažnytinės šventės jį papildo dalyvavimu pamaldose. Ambasadoriai yra kviečiami į Kalėdų, Velykų, Verbų sekmadienio, Naujųjų Metų, Vėlinių, Sekminių, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmes. Be to, ambasadoriai kviečiami į naujų palaimintųjų ir šventųjų skelbimą, kuris vyksta sekmadieniais, į išskirtinių bažnytinių įvykių, tokių kaip vyskupų Sinodo atidarymas ir uždarymas mišias. Šių metų gruodžio 8 dalyvavome Jubiliejinių metų durų atidarymo šventojo Petro bazilikoje apeigose. Be to, ambasadoriai dalyvauja, kai du kartus per metus – Kalėdų ir Velykų dienomis Popiežius kreipiasi į miestą ir pasaulį (Urbi et Orbi).

Taigi, šitos pareigos užima nemažai savaitgalių, ypač sekmadienių, bei kitų išeiginių. Antrą vertus, renginių ir susitikimų sumažėja maždaug porą savaičių prieš Kalėdas ir Velykas, nes Šventasis Sostas laikosi religinės rimties ir susikaupimo prieš šias didžiausias krikščioniškas šventes, o jo tvarką gerbia ir ambasados, nepriklausomai nuo to, ar valstybės, kurias jos atstovauja, yra sekuliarios, ar ne.

Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su Italija, kaip atsitiko, kad pradėjote joje dirbti?

Į Romą 1990 metais atvykau į Vatikano ir Jėzaus draugijos (jėzuitų) archyvus su Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos stipendija. Palankiusi kelis kursus apsisprendžiau antroms mano gyvenimo studijoms ir įstojau į Popiežinį Grigaliaus Universitetą, Bažnyčios istorijos fakultetą, kurį baigiau 1998 metais apgindama savo antrąją daktaro disertaciją. Studijų metu dirbau Vatikano radijo lietuvių redakcijoje.

Ar jaučiate kažkokį ypatingą susižavėjimą Italija? Gal kartais ir Jus kaip meno ir bažnyčios istorikę ištinka Stendalio sindromas?

Kadangi Italiją neblogai pažįstu, savo santykio su ja nepavadinčiau susižavėjimu. Tai greičiau jau ilgai trunkanti draugystė, kai žinai apie draugo netobulumą, bet Tau svarbesnės tos savybės, dėl kurių jį mėgsti. Stendalio sindromo nepatyriau. Man didesnė problema buvo išsivaduoti iš pirmųjų studijų metu įgyto gana gero Italijos Renesanso ir Baroko dailės, kurioje specializavausi, pažinimo ir pradėti matyti čia esančius dailės kūrinius sakytum pirmą kartą. Gal todėl gana ilgą laiką mieliau lankiau ankstyvosios krikščionybės ir Viduramžių paminklus.

Kaip leidžiate laisvalaikį? Turbūt turite daug vietinių draugų?

Laisvo laiko turiu labai mažai, nes daug renginių vyksta vakarais ir savaitgaliais. Jei galiu – keliauju, skaitau, lankau parodas. Draugų turiu, bet jie irgi dirba, turi šeimas, tad matomės rečiau, nei norėtųsi. Bet laisvalaikio stygių kompensuoja tai, kad prie Vatikano akredituotas diplomatinis korpusas labai intensyviai bendrauja, tad susiklosto draugiški santykiai su kolegomis, kurie, kaip taisyklė, yra labai šaunūs ir įdomūs.

Ar vis dar jaučiate didelį fizinį atstumą tarp Lietuvos, Italijos ir kitų Europos ar pasaulio šalių? Ar yra dalykų, kurių pasiilgstate vienoje ar kitoje šalyje?

1990 metais atstumas buvo tikrai didelis, dabar tokio nejaučiu. Pasiilgstu draugų, kurie smarkiai išsibarstę po pasaulį.

Kaip atrodo Jūsų diena Italijoje ir Lietuvoje? Kuo skiriasi buitis, valgymo įpročiai šiuose valstybėse, kurioje dabar yra Jūsų namai?

Iš esmės nesiskiria. Italijoje valgau daugiau daržovių ir vaisių, nes jų čia daugiau, jie įvairesni ir šviežesni. Bet kartais pasigendu lietuviškos rauginto pieno produktų įvairovės. Lietuvoje trūksta skanios kavos, kuri Italijoje dar ir ženkliai pigesnė. Bet arbatos pasirinkimas ir kokybė geresnė Lietuvoje. Šiaip nesunkiai prisitaikau ir neturiu labai kietų prisirišimų. Kadangi gyvenu viena, tai ir savo gyvenimo būdą sąlygoju aš pati. Kam reikia susiderinti su itališka šeima, manau yra įdomiau ir daugiau nuotykių.

Jūs jau esate dirbusi Lietuvai ir Vatikanui ankščiau būdama Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijos bendradarbe. Jeigu dabartinę viešnagę Italijoje galima būtų palyginti su ankstesne, kuri Jums sukelia daugiau teigiamų minčių, kuris darbas įdomesnis ir galbūt kūrybingesnis?

Sunku lyginti. Pirmasis periodas buvo pirmiausia studentiškas ir tuo žavus bei įdomus. Šį kartą dirbu ir, nors norėtųsi užsiimti ir istoriko amatu, neturiu tam jokio laiko, bet pats darbas yra labai kūrybingas ir įdomus. Tai, ką labai vertinu – galimybę dirbti Lietuvai ir nuolatinį, kasdienį ryšį su Lietuva.

Gyvendama užsienyje Jūs ieškote bendraminčių bendruomenės, stengiatės kažkam priklausyti ar išliekate autonomiška? Koks Jūsų santykis su Italijos lietuviais, jų bendruomene? Kaip ji keičiasi, o gal išlieka tokia tokia pati? Kokius dėsningumus pastebite?

Kadangi dirbu Lietuvos valstybės institucijoje, nesijaučiu gyvenanti užsienyje, nes gyvenime daug daugiau su Lietuva, o ne su Italija susijusių dalykų. Bendravimo ratą irgi didele dalimi sąlygoja darbas ir jau esantys ryšiai bei neabejotinas faktas, kad grįšiu į Lietuvą ir ten tikiuosi toliau gyventi. Bendrauju su Romos lietuvių bendruomene, kažkiek teko susidurti su kituose Italijos regionuose įsikūrusiais lietuviais. Pažinojau senąją, išeivių bendruomenę. Dabartinė daug gausesnė, labai integruota į Italijos visuomenę, didžiulis skirtumas yra sienų atvirumas ir tai, kad Italija ir Lietuva yra toje pačioje politinėje erdvėje, būdami ES piliečiais lietuviai yra pilnateisiai Italijoje.

Jūs esate įvardinama, kaip poliglotė. Mokėtės kalbas tikslingai ar tiesiog teko jas išmokti jau dirbant užsienyje?

Nesugebu mokytis kalbų teoriškai, klasėje. Visas kalbas, išskyrus prancūzų, išmokau kalbėdama, natūralioje kalbinėje aplinkoje.

Jau dabar esate labai daug nuveikusi karjeros ir mokslo srityje, kad galima tik pavydėti. Visgi turbūt turite dar kažkokių neišpildytų ambicijų ar gyvenimo planų, su kuriais siejate savo ateitį? Ką žadate veikti baigus kadenciją, ar norite grįžti į Lietuvą?

Kaip sakiau, į Lietuvą tikrai grįšiu, kai tik baigsis mano laikas šitame darbe. Jei galėsiu, norėčiau dėstyti, o dėl kitko pažiūrėsime, kaip susiklostys situacija. Nežinau, ar tikrai daug nuveikiau, bet gyvenimas išmokė per daug neplanuoti ir labai rimtai nežiūrėti į savo sumanymus, nes tai, kas nutinka, yra daug geriau ir įdomiau už tai, ką buvai susigalvojusi.

I. Vaišvilaitė Lietuvai ir Vatikanui dirba nebe pirmą kartą. 1990 metais ji atvyko į Romą, į Vatikano ir Jėzaus draugijos archyvus su Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos stipendija. Čia meno istorijos daktarė įstojo į Popiežiškąjį Grigaliaus Universitetą, Bažnyčios istorijos fakultetą ir 1998 metais apsigynė savo antrąją daktaro disertaciją. Šių studijų metu ji dirbo Vatikano radijo lietuvių redakcijoje. Vėliau docentė užėmė Laisvosios Europos radijo Prahoje redaktorės pareigas. Istorikė taip dėstė Vilniaus dailės akademijoje bei buvo Europos humanitario universiteto Lietuvoje prorektorė. Savo kadencijos metu ji trumpam suspėja grįžta dėstyti ir Vilniaus universitete.

Gabija Gorodeckytė
ITLIETUVIAI.IT,
2015 m. gruodžio 10 d.