„Saulės ir jūros“ magija Romoje: nuo kūrybinio proceso užkulisių iki pažinties su kino žvaigžde T. Swinton
„Vaidinti viename seniausių Romos teatrų „Teatro Argentina“ ir pasirodyti toje pačioje scenoje, kurioje dar devynioliktame amžiuje pirmą kartą buvo atlikta opera „Sevilijos kirpėjas“? Nė akimirkos nesudvejojau gavusi pasiūlymą sudalyvauti „Saulė ir jūra“ operos-performanso atrankoje“, – teigia šiuo metu Romoje gyvenanti jauna aktorė Kristina Petrauskaitė. Jai teko didelis išbandymas – pasirodyti talentingų Lietuvos menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės performanse „Saulė ir jūra“, kuris 2019-aisiais Venecijos bienalėje pelnė „Auksinį liūtą“, o birželio pabaigoje sugrįžęs į Italiją dar kartą užbūrė reiklią šios šalies publiką. Spektaklio kūrybinį procesą iš labai arti mačiusi K. Petrauskaitė naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT papasakojo apie daug jėgų pareikalavusį kūrybinį procesą ir malonią pažintį su kino žvaigžde Tilda Swinton. Įspūdžiais iš Romos pasidalino ir spektaklio kūrėjos, atskleidusios kodėl Romoje performansas sužibo naujomis spalvomis.
Kristina Petrauskaitė, Greta Talat-Kelpšaitė, Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Unikalus režisūros būdas
Romoje neseniai apsigyvenusi K. Petrauskaitė prisipažįsta nedrįsusi nė svajoti, kad amžinajame mieste jai, jaunai aktorei, nusišypsos netikėta sėkmė. Birželio 22-liepos 4 dienomis mergina atsidurti ten, kur krypo daugybės Italijos kultūros profesionalų, žurnalistų ir kokybiško meno išsiilgusių žiūrovų akys. Griežtą atranką praėjusi lietuvė kartu su 9 italais buvo pakviesta prisijungti prie legendiniame Romos teatre, dar 1731-aisiais pastatytame „Teatro Argentina“, rodytos šiuolaikinės operos „Saulė ir jūra (Marina)“ kūrybinės grupės. Kaip teigia atlikėja, šio pasirodymo dėka ji įgavo neįkainojamos patirties.
„Iš tiesų, nesuklysiu sakydama, kad daugelis aktorių svajoja apie platesnius vandenis – vaidmenis ne tik teatruose gimtojoje šalyje, bet ir užsienyje. O man nusišypsojo laimė atsidurti čia, kur neatsiduria net daug metų vaidinantys profesionalūs aktoriai, turintys daugiau patirties už mane. Vaidindama šiame performanse, ne tik sėmiausi patirties kaip aktorė, bet taip pat gavau galimybę stebėti kūrybinį procesą iš arti, mokytis iš pačių idėjos autorių, ir dar labiau susipažinti su režisūra, scenografija ir netgi dainavimo subtilybėmis.
Vienas įdomesnių dalykų – režisavimo būdas, su kuo nebuvau susidūrusi. Tai „Whatsapp“ susirašinėjimo grupė, kurioje autorės paties pasirodymo metu rašo savo pastebėjimus visais aspektais ir duoda nurodymus ką ir kada daryti: pradedant paplūdimio rankšluosčių padėtimi, spalviniu derėjimu, baigiant mūsų aktyvumu scenoje“, – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja kūrybinį procesą iš arti mačiusi mergina.
Scenoje juokėsi ir graudinosi
Nors pasirodymas nestokojo teigiamų pusių, tačiau intensyvus darbo ritmas vertė pajausti ir malonų nuovargį.
„Pasirodėme net 4 kartus per dieną, 6 dienas per savaitę. Kad ir kaip kamavo nuovargis ir privalomi „Covid-19“ testai kas 72 valandas, gausūs žiūrovų plojimai ir teigiami atsiliepimai neleido pasiduoti. Nuo pat spektaklių pradžios kas naktį sapnavau visus aktorius, o ausyse girdėjau muziką ir dainų tekstus, kurie, atrodo, įaugo į kraują. Kiek teko kalbėti su kitais aktoriais, jie taip pat pripažino, kad nė vienam iš jų teatro ar dainavimo studijos nebuvo rožėmis klotos, todėl žiūrovų plojimai didingoje teatro scenoje sugraudino ne vieną iš mūsų“, – įspūdžiais dalijasi K. Petrauskaitė.
„Vienas įdomesnių dalykų – režisavimo būdas, su kuo nebuvau susidūrusi. Tai „Whatsapp“ susirašinėjimo grupė, kurioje autorės paties pasirodymo metu rašo savo pastebėjimus visais aspektais ir duoda nurodymus ką ir kada daryti: pradedant paplūdimio rankšluosčių padėtimi, spalviniu derėjimu, baigiant mūsų aktyvumu scenoje“, – K. Petrauskaitė.
Kalbėdama apie patį performansą mergina tikina, kad nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai turėtų būti šviesus, žaismingas spektaklis, bet iš tiesų dainų tekstai pasakoja apie skausmingus išgyvenimus.
„Atrodo, su vaikais statai smėlio pilis, juokiesi iš visos širdies, žaidi badmintoną su draugais, bet kartu dainuoji apie liūdesį išgyvenant santykius per atstumą, pervargimą arba mirtį. Spektaklio dainos tai lyg mintys, kurios mūsų nepalieka net ir tada, kai mes bandome ir norime tiesiog atsipalaiduoti ir smagiai leisti laiką paplūdimyje. Visai kaip ir gyvenime“, – prisimena K. Petrauskaitė.
Netikėta pažintis su žvaigžde
Pasirodymas merginai atnešė ne tik naujas patirtis ir teigiamus įspūdžius, bet ir malonią pažintį. Pačią pirmąją pasirodymo dieną stebėti garsaus lietuvių autorių kūrinio atvyko garsi britų aktorė Tilda Swinton.
„Ji tuo metu viešėjo Romoje darbo reikalais. Po spektaklio ji apsilankė mūsų paplūdimyje ir pasidalino savo įspūdžiais bei pastebėjimais ne tik su autorėmis, bet ir su kiekvienu iš mūsų. Aktorė pasirodė nepaprastai šilta, maloni bei atvira asmenybė. Neatsisakė fotografuotis kartu nė su vienu iš mūsų, nors mes, po 4 spektaklių tą dieną, buvome visi smėlėti nuo galvos iki kojų. Taip pat ji prasitarė, kad norėtų operą-performansą išvysti Edinburge, Škotijoje, kur nuo 1947-ųjų vyksta vienas didžiausių ir svarbiausių tarptautinių menų festivalių „Edinburgh Fringe Festival“, – šypsosi atlikėja.
Scenoje lyg realybėje
K. Petrauskaitė sako buvusi vienintelė lietuvė, kurią Romos teatras atrinko vaidmeniui garsiame spektaklyje. Pasak kūrinio režisierės R. Barzdžiukaitės, operai keliaujant ją kaskart papildo nauji veidai. Tai yra vienas režisūrinių sumanymų, kurio tikslas atspindėti įvairovę ir veiksmą scenoje paversti kuo natūralesniu, lyg paplūdimyje virtų tikras gyvenimas.
„Pirmąjai performanso lietuviškąjai versijai surengėme atvirą kvietimą, atranka vyko Vilniuje, kur sutikome daug nuostabių dainininkų. Iš jų duomenų bandėme suformuoti kuo platesnę paletę įvairaus amžiaus, kūno sudėjimo, balsinių savybių komandą – mūsų paplūdimys turėjo būti tarsi mažas didelės visuomenės modelis. Nemažai šių atrinktų žmonių netgi įkvėpė Vaivą (aut. past. V. Grainytę) sukurti jiems specifines partijas.
„Iš tiesų, mūsų noras buvo, kad dalyvautų kuo mažiau profesionalių aktorių, nes norėjome, kad paplūdimys ir veiksmas jame būtų kuo natūralesnis, kad niekas nepradėtų vaidinti“, – R. Barzdžiukaitė
Kai ruošėmės Venecijos meno bienalei, žinojome, kad Lietuvoje gyvenančių dainininkų nepajėgtume išlaikyti Venecijoje pusę metų, todėl įtraukti vietinius žmones mums buvo svarbu. Venecijos atrankoje pamatėme ir išgirdome apie šimtą dainininkų. Šiuo metu turime pilną atlikėjų komandą, kurioje yra tiek lietuvių, tiek italų, brazilų, vokiečių, žmonių gimusių Rusijoje, Graikijoje. Ši atsineštų kontekstų įvairovė jaučiasi ir kūrinyje.
Pasirodymams Romoje mums prireikė ir aktorių, nebūtinai dainuojančių ir už šią atranką buvo atsakingas pats teatras. Iš tiesų, mūsų noras buvo, kad dalyvautų kuo mažiau profesionalių aktorių, nes norėjome, kad paplūdimys ir veiksmas jame būtų kuo natūralesnis, kad niekas nepradėtų vaidinti. Džiugu, kad šis balansas išlaikytas net ir įtraukus kelis profesionalius aktorius Romoje, viskas veikė labai natūraliai, – pasakoja R. Barzdžiukaitė, pabrėždama, kad operoje daug nesurepetuotų, spontaniškų scenų.
Kūrinyje veikia ir vaikai bei šunys ir tai įneša dar daugiau spontaniškumo, jų taip lengvai nesurežisuosi. Paties performanso metu susirašinėjame su paplūdimio komanda žinutėmis, nes stebint kūrinį iš viršaus lengviau matosi, kada paplūdimiui trūksta sporto, užkandžiavimo ar smėlio pilių statymo. Tačiau šis gyvas paveikslas nuolat kitoks, jo nesurepetuosi ir nepakartosi – kitaip būtų daug nuobodžiau.“
Įgavo naujų spalvų
Į Italiją lyg namus sugrįžęs lietuvių autorių kūrinys savo magija pakerėjo visus. Daugybę dėmesio jam skyrė ne tik šalies žiniasklaida, bet ir meno kritikai. „Nuo bienalės iki „Teatro Argentina“ – „Saulės ir jūros“ magija kartojasi“, – rašė Italijos spauda, negailėjusi liaupsių trijų lietuvių kūriniui, kartu primindama, kad ši poetiška, magnetiška, jaudinanti opera visiškai pelnytai 2019-aisiais iš Venecijos išsivežė „Auksinį liūtą“.
„Iš tiesų šis teatras pasirodymui davė išskirtinių spalvų savo architektūra, nes tai klasikinis teatras su barchatais, auksais, kandelabrais ir taip toliau. Jame tas šiuolaikinis performansas visai kitomis spalvomis suskambėjo“, – L. Gabrielaitytė-Kazulėnienė.
Vis gi daugelis šalies meno profesionalų su smalsumu laukė kaip šiuolaikinis performansas atrodys visiškai kitokio tipo erdvėje. Venecijoje jis buvo rodomas asketiškoje karinio jūrų laivyno teritorijoje, o Romoje persikėlė į puošnią salę. Per kelis šimtmečius trunkančią legendinio teatro istoriją tik trečia kartą buvo išardytos kėdės platėjoje, o jų vietoje iš 20 tūkstančių tonų smėlio supiltas dirbtinis pliažas, kurį tarsi įrėmino įspūdingas barokinis senovinio teatro interjeras.
„Iš tiesų šis teatras pasirodymui davė išskirtinių spalvų savo architektūra, nes tai klasikinis teatras su barchatais, auksais, kandelabrais ir taip toliau. Jame tas šiuolaikinis performansas visai kitomis spalvomis suskambėjo, – pabrėžė Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė. – Italijoje didžioji dauguma žmonių – kultūros lauko profesionalų – matė spektaklį-performansą Venecijoje prieš pandemiją. Dabar, pandemijai įsibėgėjus ir išmokus su ja kažkaip gyventi, tas tekstas, kuris yra dainuojamas spektaklio metu, įgavo visai kitą prasmę. Todėl daugelis komentarų buvo būtent apie tai, kaip pats darbas tapo visai kitoks, su visai kita prasme, jame atsiskleidė daugiau sluoksnių.“
Beveik dvi savaites Romoje trukusios spektaklio gastrolės ypatingą prasmę gavo ir dėl to, kad Italijoje visiškai neseniai buvo atvertos durys gyviems kultūriniams renginiams, o „Teatro Argentina“ pasirinko būtent lietuvių kūrinį trumpam ir sunkiam šių metų sezonui uždaryti. Pasak kūrėjų, atostogos tirštame paplūdimyje tapo savotiška praeitimi, todėl „Saulė ir jūra” po pandemijos ne veltui suskambo naujomis prasmėmis.
„Nerūpestingas, saulės nutviekstas atostogų atvirukas, įkomponuotas į puošnų, barokinį teatro interjerą, atrodo, pasiekia maksimalų „puotos maro metu“ laipsnį: grožintis įstabiu reginiu, daug stipriau persmelkia pabaigos, laikinumo, išsieikvojimo jausmas“, – V. Grainytė.
„Ko gero, galima išskirti kelis „Saulės ir jūros“ aktualumo aspektus post pandeminiame kontekste: Italija, viena iš pirmųjų ir labiausiai nuo koronaviruso nukentėjusių Europos valstybių, palyginus neseniai atsivėrė gyvenimui. Tad kultūros renginiai šiuo metu lankomi su didesniu virpuliu, alkanumu – katarsis po ilgos askezės pasiekiamas daug greičiau.
Pagrindinė kūrinio tema, kalbanti apie Žemės nuovargį bei hedonistiškai nusiteikusį jos gyventoją – plėšrūną homo sapiens, nurimus viruso bangai skamba dar įtaigiau. Ypač „Teatro Argentina“ scenoje: nerūpestingas, saulės nutviekstas atostogų atvirukas, įkomponuotas į puošnų, barokinį teatro interjerą, atrodo, pasiekia maksimalų „puotos maro metu“ laipsnį: grožintis įstabiu reginiu, daug stipriau persmelkia pabaigos, laikinumo, išsieikvojimo jausmas“, – apie naujai atsivėrusius kūrinio sluoksnius kalbėjo libreto autorė V. Grainytė.
Italijoje vykstančių meninių ir kultūrinių lietuvių autorių renginių atminties įprasminimo ir sklaidos internetinėje leidyboje projektą finansuoja:
