Jau birželio 16-ąją dieną Turino miesto gyventojai bei svečiai turės galimybę išvysti iš Lietuvos atvyksiančios garsios šiuolaikinio šokio trupės „Aura“ spektaklį „Ištrintos durys“. Moncalieri – Fonderie Teatrali Limone teatre organizacijos „IPUNTIDANZA“ (Fondazione Egri per la Danza) organizuojamame iškilmingame sezono uždarymo vakare pasirodys ne tik lietuvių, bet ir italų šokio teatro trupė Interno+5. „Auros“ pasirodymai pastaraisiais metais Italijoje sulaukė daug dėmesio. Apie užsimezgusią draugystę ir spektaklio aktualumą pandemijos bei karo akivaizdoje portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja šiuo metu darbų sūkuryje besisukanti šokio teatro „Aura“ įkūrėja, choreografė Birutė Letukaitė.

Greta Talat-Kelpšaitė
ITLIETUVIAI.IT

Ilgametė draugystė su Italija

Kaip pasakoja B. Letukaitė, draugystė su italais užsimezgė prieš maždaug septynerius metus, kai šokio teatro „Aura“ spektaklis „Medėjos“ buvo pakviestas dalyvauti festivalyje „Oriente Occidente“.

„Tai žymus festivalis Italijoje, kurio vadovas „Medėjų“ video fragmentą susirado internete ir jam taip patiko, kad pakvietė mus į festivalį. Taip Trento mieste mes rodėme „Medėjas“, o jų tada pažiūrėti atvažiavo Fondazione Egri per la Danza vadovai, kurie dirba Turine. Mums susipažinus, jie papasakojo, kad kartą į metus gali pasikviesti sezono uždarymui trupę iš kitos šalies ir mus pakvietė.

• 

Mes po metų ar dvejų ten nuvažiavome, po to – vėl, vėliau juos pasikvietėme į mūsų organizuojamą tarptautinio šokio festivalį „Aura“. Taip ir draugaujame ilgą laiką. O dabar jie mus kvietė po pandemijos. Pirmą kartą važiavome kovo mėnesį, bet rodėme ne Turine, o Biella mieste, aš pati nevažiavau, nes sirgau, bet ten įvyko premjera“, – patirtimis dalijasi B. Letukaitė.

Spektaklis „Ištrintos durys“ savo idėjomis ir kūrybiniais sprendimais tuomet taip sužavėjo italus, kad organizatoriai po kelių mėnesių nusprendė „Aurą“ pakviesti ir į Turiną. 

„Grįžo „auriečiai“, tuomet po savaitės turėjome premjerą Vilniuje, o aš per tą savaitę dar padariau pakeitimų, bet italams patiko ir be pakeitimų, tad sakė jog nori suorganizuoti būtinai mums gastroles dar kartą, parodyti spektaklį Turine“, – šypsosi choreografė. 

• 

• 

Šokio teatras „Aura“ jau daug metų sulaukia didelio tarptautinio pripažinimo. Jų darbus teigiamai vertina tiek teatro gerbėjai, tiek kritikai. 

„Iki pandemijos gana daug važinėjome, kadangi esu aktyvi Facebook socialiniame tinkle, įdedu nuotraukų iš spektaklių, pafilmuoju, kaip visa salė rėkia ir trypia kojom, kaip ploja be sustojimo. Tokiomis akimirkomis suvoki, kad jiems patinka, nes ten nėra nei vieno pažįstamo, nei vienos giminės ar draugo, o visa salė, tai yra, keturi ar penki šimtai visiškai nepažįstamų žmonių teigiamai priima spektaklį“, – teigia B. Letukaitė.

• 

• 

• 

• 

• 

• 

Įkvėpė pandemija

Kaip teigia kūrybinė komanda, „Ištrintos durys“ – tai šiuolaikinio šokio spektaklis, kuriuo visuomenė skatinama atsigręžti į individo vidinę būseną visą pasaulį paveikusios pandemijos metu. Vienas, niekur nepageidaujamas ir priverstinai izoliuotas nuo, įprastai, skubančio pasaulio, žmogus visiškai keičia savo kasdienę rutiną: naujomis, sėsliomis veiklomis iš naujo atranda save, turi galimybę „nusiimti kaukę“ ir krizinį laikotarpį išgyventi neslėpdamas tikrųjų emocijų.

„Spektaklis buvo sumąstytas tais metais, kai prasidėjo pandemija, radosi pirmos idėjos apie atskirtį“, – B. Letukaitė.

Pasimetimas, liūdesys, atskirtis, nežinomybė, užsidarymas – spektaklio turiniu ir nuotaika vaizduojami šie dažniausiai karantino metu pasireiškę jausmai, kurie visapusiškai atspindi ir projekto pavadinimą – pasauliui yra „ištrinamos“ visos durys ir taip įprastos prieigos.

Visuomenės susvetimėjimas, baimė planuoti, asmens laisvės suvaržymas – pagrindinės spektakliu aktualizuojamos problemos, kurioms, atrodo, nėra sprendimo būdų. Visgi, karantinas nėra pajėgus sustabdyti meno ir jo galios palaikyti tarpusavio ryšį, bendrus interesus ir pozityvius jausmus sunkiu pasauliui metu.

• 

• 

„Spektaklis buvo sumąstytas tais metais, kai prasidėjo pandemija, radosi pirmos idėjos apie atskirtį. Tačiau jis kalba plačiau, apie tai, kaip viskas vyksta, kai kažkas mus ištinka: kaip pradedame reaguoti vienas į kitą, kaip apsiribojame, kai nežinome. Bet, kai prasidėjo karas, išryškėjo ir naujos spalvos. Tai – spektaklio finalas, kuriame visi eina, daro viską ir paskui visi sustoja. Vienas pradeda traukti jėgą į save ir prie jo pradeda kiti jungtis, o ta muzika tokia auganti, taip po truputį ta energija kaupiasi. Man tai labai susišaukė su tuo, kad mes turime būti stiprūs ir atstovėti bet kokias negandas“, – pastebi šokio teatro vadovė.

• 

• 

Pasak kūrėjų, šis spektaklis aukštos kokybės produktas, jungiantis meną ir dabartinę pasaulinę realybę, siekiantis visuomenę ne šokiruoti, kaip dažnai tampa įprasta, bet parodyti jos dabartinę situaciją, išgyvenimus ir priversti susimąstyti. Estetiškai perteiktos aktualijos leidžia auditorijai ne tik kelti klausimus, bet ir pasimėgauti kūriniu, lavinti estetinį skonį bei kelti savimonę apie kokybiškos produkcijos poreikį.

Rolių atsisakymas ir organiškų jausmų paieškos

Šokio spektaklyje nagrinėjama ir kita tema – avatarų bendruomenė ir žmonių kaukės. Kalbėdami apie projekto koncepciją, kūrėjai teigia, kad nesvarbu, ar mes socialiai atskirti, ar ne – kuriame savo pačių avatarus, lyg savo šešėlius, savęs nuotrupas ir tai vyksta ne dėl savęs, o dėl kitų.

„Dėl kitų mes save dekonstruojam, prarandam, kuriam iš naujo. Mes tampame patys sau svetimi ir pasimetę savyje, o avataras šviečia, išsunkdamas savo tikrąją formą ir tave patį. Kiekvienas gali ateiti į mūsų atvirą pasaulį, bet ar kiekvienas gali jį saugiai palikti“, – retoriškai klausiama žiūrovų.

Pasak choreografės B. Letukaitės, kuriant šį spektaklį apie tai buvo daug minčių.

„Mes visi vaidinam kažkokias roles, tai kur yra ta organika, natūralumas, jausmai?“, – svarsto B. Letukaitė.

„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja: