Home / KELIONĖS  / Teatrališkas Aprikalės miestas

Teatrališkas Aprikalės miestas

Aprikalės miestas. E.Mažalskaitės Parma nuotr.

Jei manote, kad pasinerti į fantazijų pasaulį ištirpstant laike leidžia tik keistų istorijų kupini filmai ir knygos – klystate. Tokias galias dar išsaugojo ir Ligūrijos kalvose pasislėpę miesteliai. Aprikalė – akmeninis teatro miestas, tyliais atodūsiais papasakojęs mums savo istoriją.

 

Palikę automobilį specialiai įrengtoje aikštelėje, į Aprikalę įžengėme pėsti. Miestas – muziejus po atviru dangumi. Pažinti jį galima tik atsargiai ir neskubant kulniuojant pėsčiomis. Ir ne todėl, kad drumstume amžius nekintančią akmeninę ramybę. Sparčiu žingsniu siekiant apibėgti niekur neskubantį miestą, dažnam tiesiog pritrūksta deguonies, išmuša prakaitas ir susisuka galva. Kaltas ne aukštis, nes Aprikalė virš jūros lygio iškilusi vos 300 metrų. Tikrą iššūkį atvykėliams čia kelia gausybė ratais besisukančių siaurų gatvelių, tarsi sraigės kiautas kalvos viršuje pasibaigiančių Lucertola (liet. Driežo) pilimi.

 

Tokį pavadinimą tvirtovė tikriausiai gavo neatsitiktinai. Visas miestas, atsukęs languotą veidą į šviesiąją kalvos pusę, ištisus metus maudosi saulės spinduliuose.

 

Iš toli Aprikalė primena akmeninį iš uolų ištryškusį krioklį. Pilki senoviniai namai tvirtai laikosi įsikibę kalvos mesdami iššūkį visiems žemės traukos dėsniams. Vaikštant sunku atsikratyti jausmo, jog pasviręs pasaulis staiga ims ir apsivers aukštyn kojom paklaidindamas paralelinėje realybėje. Tokį įspūdį dar labiau sustiprina visas vidines miesto sienas dekoruojantys didžiuliai piešiniai, vadinami „murales“. Freskomis papasakotas vietinių žmonių gyvenimas leidžia suprasti, kas kuriame name gyveno, kuo džiaugėsi ar liūdėjo, kokiu amatu vertėsi. Murales – tarsi didžiuliai langai į už storų akmeninių sienų slinkusį sunkų gyvenimą.

 

Gimęs viduramžiais

 

Miestą X amžiuje įkūrė iš Ventimiglia kilusi kunigaikščių šeima. Aprikalė buvo skirta apgyvendinti medkirčius, kurie puikios kokybės mediena aprūpindavo Genujos uosto laivyną. Tuos laikus primena ir burinio laivo atvaizdas miesto herbe. Prekyba sekėsi taip puikiai, jog neilgai trukus beveik visi medžiai buvo paversti laivais, o žalią miškų spalvą ilgam pakeitė akmeninė pilka.
Iškirtę medžius žmonės atvėrė kelią nuo jūros pučiančiam vėjui. Apsinuoginusį miestą 1709 metais sukaustė šaltis, 1718aisiais išdegino kaitra, o dar po poros metų nusiaubė maras. Bėdos tuo nesibaigė ir atsėlinęs 1735 metų badas Aprikalę parklupdė ilgam.
Tuos sunkius laikus mena išlikę įrašai akmeninėse sienų kolonose, miesto vartuose ir senovinėse bažnyčios duryse „Fame ubique“ (liet. Visur badas).
Palaikyti tvarką ir suvaldyti nevilties apimtus žmones miesto valdovams padėjo dar 1267 metais sukurtas Aprikalės Įstatymų rinkinys, laikomas seniausiu visoje Ligūrijoje. Rinkinyje kruopščiai surašyti net ir smulkiausi mokesčiai, prievolės, visus gyvenimo aspektus apimančios taisyklės ir bausmės jų nesilaikantiems. Ypač griežtai buvo elgiamasi su nusikaltusiais Aprikalės gyventojais. Žudikai būdavo negailestingai užkasami gyvi kartu su savo aukomis; santuokinę ištikimybę paniekinusioms moterims nukirsdinama galva, o gyvulių vagims – ranka arba koja. Taip suluošinti žmonės buvo nesunkiai atpažįstami ir jų apdairiai vengiama.
Įstatymų rinkinys stebina ne tik bausmių žiaurumu, bet ir sumania prevencija. Siekiant užkirsti kelią vagystėms, laukuose ištisus metus budėdavo 2 sargybiniai. Jei ilgapirščiams vis dėlto pavykdavo nugvelbti saugomą turtą, sargybiniai turėdavo per 8 dienas surasti vagis. Neradus kaltininkų, patys sargai turėdavo atlyginti nuostolius.
Statutas taip pat numatė galimybę kaltinamiesiems įrodyti nekaltumą pasikliaujant „Dievo teismu“. Tai reiškė, kad bausmė bus visiškai panaikinta, jei kaltinamas asmuo sugebės paeiti keletą metrų laikydamas rankoje iki raudonumo įkaitintą geležį nenusidegindamas.
Deja, žinių, jog kažkam pavyko taip išvengti bausmės, nėra…

 

Aprikalės miestas. E.Mažalskaitės Parma nuotr.

Aprikalės miestas. E.Mažalskaitės Parma nuotr.

 

Klajojanti dvasia

 

Kaip ir priklauso viduramžių miestui, Aprikalė turi ir savo šmėklą. Ja, apkeliavusi visą Europą, tapo nerimstanti nelaimingosios Cristina Anna Bellomo (1861-1904) dvasia. Istorija pasakoja, jog iš vargingos šeimos kilusi nepaprasto grožio mergina ištekėjo už vietinio jaunuolio Battista Pisano. Iškart po vestuvių vyras trenkė durimis ir išėjo laimės ieškoti svetur. Ne paslaptis, jog laimės paukštė – ypatingas gyvūnas: radusi uždarytas duris, įskrido pro jaunavedžių langą ir atsitūpė raudančiai moteriai ant peties. Bent jau tuo šventai tiki istoriją pasakojantys vietiniai Aprikalės gyventojai. Nuo to laiko Kristinai ėmė nepaprastai sektis. Moterį globoti ėmėsi pats Lucertola pilies grafas. Kilmingas vyras ne tik išsivežė Kristiną į Paryžių, toliau nuo buvusio vyro ir skaudžių prisiminimų, bet po savo mirties paliko jai ir didžiulius turtus. Tęsdama kelionę po didžiausius Europos miestus, moteris sužavėjo net rusų caro brolį kunigaikštį Sergejų Aleksandrovičių Romanovą. Įsitraukusi į rusų – japonų karą moteris pasiekė net Tolimuosius rytus, kur buvo atskleistas jos slaptas žvalgybinis planas. Uždaryta į kalėjimą sumani italė nuo bausmės išsisuko ir buvo išsiųsta namo į Aprikalę. Tikriausiai moters klajonės sėkmės paukštei pasirodė per painios, nes sugrįžusią į gimtąjį miestą Kristiną nužudė pavydo apakintas buvęs vyras…
Miesto senbuviai tikina, jog liūdno veido prabangiais rūbais apsitaisiusi moteris pasirodo kiekvienų metų rugpjūčio mėnesį ir nepastebimai įsilieja į Aprikalės teatro gerbėjų minią.

 

Teatras – visas miestas

 

Bausmių, švenčių, svarbių susirinkimų vieta Aprikalėje visada buvo amfiteatro formos aikštė. Šiandien išnirus iš aklinų gatvelių labirinto į saulės delnuose besišildančią aikštę užima kvapą. Atsivėrusi erdvė paslaptingai sumaišo praeitį su dabartimi. Už nugaros likęs viduramžiškas miestas užleidžia vietą dangaus ir žemės platybei. Pasiklysta akys, žvelgiančios į žaliai mėlynus tolius, krūtinę užplūsta ramybė. Neveltui į Aprikalę jau daug metų semtis bei išlieti susikaupusio įkvėpimo atvyksta daugybė įvairių sričių menininkų. Italų poetas Claudio Nobile rašė: „Čia gyvena pagonių dievas. Tai jis skaičiuoja varpais aidinčias valandas, kelia žolę ir nokina alyvuoges. Tai jis stebi pasaulį lapių akimis ir sklendžia žuvėdrų sparnais virš amžius skaičiuojančių Aprikalės miesto sienų.“
Užkerėtas paslaptingos miesto dvasios, iš Genujos kilęs teatro režisierius Emanuele Luzzati 1990 metų rugpjūtį visą Aprikalės miestą kelioms dienoms pavertė teatru. Siaurų gatvelių labirintai ir akmeninės terasos virto natūraliomis dekoracijomis; spektaklio „ Tik žvaigždės žiūrėjo…“ scenos keitėsi perbėgant iš vienos akmeninės aikštelės į kitą, o profesionalių aktorių gretas papildė visi 607 miestelio gyventojai. Nuotaiką sustiprino svaigus eukaliptų ir kiparisų kvapas bei čaižus cikadų čirpimas. Susirinkusius į centrinę aikštę paskutinei spektaklio scenai žiūrovus pribloškė visi vienu metu atsidarę aplinkinių namų langai ir juose pasirodę aktoriai, kurie padėkojo vietiniams gyventojams už neblėstančius įspūdžius ir nepaprastą galimybę kartu išgyventi teatro stebuklą.
Dabar teatras Aprikalėje ¬¬– vienas svarbiausių renginių metuose, kurio magiškas pasaulis sutraukia daugiau nei du tūkstančius gerbėjų.

 

Aprikalės miestas. E.Mažalskaitės Parma nuotr.

Aprikalės miestas. E.Mažalskaitės Parma nuotr.


Netikėtumai Aprikalėje teatru nesibaigia…

 

Užstrigusį laiką miestelyje išjudina garsiai aidintys varpinės dūžiai. Pakėlus galvą pasitikrinti valandų, daugelį apima jausmas, jog akyse vaidenasi. Ant pasvirusio varpinės šono išdidžiai nukreipęs vairą į dangų rieda… dviratis! Instaliaciją „Nestabdyk svajonių“ sukūręs Sergio Bianco, dviratį ant varpinės užrideno 2000aisiais. Tais metais Aprikalė buvo įtraukta į „Ligūrijos perlų“ sąrašą. Mažo sudėtingos praeities miestelio gyventojams tai reiškė, jog ir tylus atodūsis dangų kartais vis dar pasiekia…

 

Ernesta Mažalskaitė-Parma, tinklaraščio Inter friends autorė
Medžiaga spausdinta žurnale „Ieva”

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI