Pramantha Arte pristato naują tapybos parodą „Marija oloje. Ikonos interpretacijos“. Trijų lietuvių menininkių Kristinos Kurilionok, Aistės Gabrielės Černiūtės, Indrės Ercmonaitės paroda ikonos interpretacijos, kuruojama Antonio Bruno Umberto Colosimo ir Maria Rosaria Gallo, veiks nuo 2021 m. gruodžio 19 d. iki 2022 m. sausio 9 d. Catuaiu erdvėje Conflenti miestelyje.

Parengta pagal pranešimą spaudai

Ši paroda, anot kuratorių, siūlo tapybiškai iš naujo interpretuoti vieną reprezentatyviausių krikščioniškosios kultūros ir meno, taigi ir Europos kultūros bei civilizacijos ikonų. Įdomu tai, kad šis interpretacinis poreikis, ypatingai šiandien – mūsų draskomų socialinių-politinių ir kultūrinių aktualijų kontekste – kyla iš trijų lietuvių menininkių (paskutinės sukrikščionintos šalies Europoje, išsidėsčiusios tarp Rytų ir Vakarų Europos), iš trijų autorių, kurias vienija bendra baltiškoji kilmė ir kurios asmenine vaizdine kalba siejasi su viena stipriausių religinės tapatybės figūrų, su savomis skirtingomis intencijomis, siūlydamos nepaprastai aktualią ir reikšmingą temos deklinaciją.

„Šešiolika paveikslų, išdėstytų nepaprastoje erdvėje – autentiškoje, intymioje, senoje, originalioje, prilygstančioje urvui – atkuria simbolio grynumą, stiprybę, galią, kuri skubiai sužiba intymiausia savo prasme: absoliučia, šventa ir nepakeičiama žmonijos verte. Vaizdinis poveikis ir pateikiamos temos leidžia naudotis nuorodomis įvairiais lygmenimis: vaizdiniu, istoriniu ir kultūriniu,” – pabrėžia parodos kuratoriai.

• 

Kristina Kurilionok atsiduoda ikoniškam Madonos ir Kūdikio tyrinėjimui ir su subtilumu, pagarba ir empatija – per didžiųjų meistrų darbus – seka alegorinę temos raidą, pereinant nuo Bizantijos į Renesanso ikonografiją, tarsi siekdama suprasti ir atrasti tas pačias marijoniškas savybes, kurios padarė Mariją amžiną pasaulietinėje ir religinėje vaizduotėje, tokias kaip: meilė, švelnumas, vienybė, bendruomeniškumas, žindymas, drąsa, paslaptis, kelias, dieviškumas, motiniškumas, moteriškumas.

Tačiau sukurtoje istorinėje perspektyvoje, paženklintoje paties menininkės, kaip skirtingų kultūrų dukters biografija, galima atpažinti labai asmeninę jos emocinę įtampą. Ir štai Marijos figūra, įdėta į Kristinai Kurilionok būdingą psichologinį tyrimą, tampa prieštaravimų atskleidimo bei kompleksiškumo suvokimo prezentacija. Taip nutapyti veidai ir ryškūs teptuko potėpiai katapultuoja mus į gilesnį klausimo dvilypumą: dvasingumas, kuriamas kūno; amžinybė, kurią pagimdo mirtis; grynumas, kurį sukuria darbas.

Indrės Ercmonaitės interpretacinių pasirinkimų dėka Mergelės Marijos figūra patenka į nepalaužiamą stiprybės ir skausmo, priėmimo ir praradimo, išganymo ir pasiaukojimo likimą. O tapybinė menininko poezija, naudojant spalvas, šviesą, pasirenkant temas, tarsi nurodo gyvybingą ir visuotinį suvokimą: tiesos išsipildymas eina per tikrumo praradimą.

Plastinė Aistės Gabrielės Černiūtės kalba išsklaido ikonos teologinį patrauklumą, atmeta istorinius simbolius ir pasiekia materialią figūros esmę. Moteris, jos veidas, vaikas, jos vaisiai. Pats menininkės gestas tampa archetipinės ir generuojančios moteriškumo galios simboliu, galinčiu sinchronizuoti begalinį baigtinės egzistencijos jausmą autoportreto atvaizde.

• 

• 

• 

„Ypač miglotu ir kritišku istoriniu momentu, kai tiesa painiojama su dirbtinumu, racionalumas su kietumu, neracionalumas su neišmanymu, savanaudiškumas su naudingumu, techniškumas su bendruoju gėriu, nejudrumas su gyvenimu, Marija oloje tarsi eina ieškoti prarastos prasmės, ji tarsi įgalina dvasingumo poreikį, kuris ir yra žmogaus gyvenimo esmė“, – daro išvadą kuratoriai.

„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja: