Dalios Grinkevičiūtės dienoraštis „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – ypatingos reikšmės lietuvių tautos trėmimų ir kančių sovietinės okupacijos metais liudijimas, skaudžiai ir įtaigiai pasakojantis istorinę tikrovę. 2009-aisiais ši knyga buvo išversta ir į italų kalbą (Vertėja Ieva Musteikytė). Apie šią sukrečiančią knygą portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja projekto „LithuanianStories“ sumanytoja, italų žurnalistė Marina Macrì, kalbinusi ne vieną išgyvenusį tremtinį, taip pat aplankiusi D. Grinkevičiūtės atminties vietas Lietuvoje.

Marina Macrì
ITLIETUVIAI.IT

„Pusė penkių. Kaunas miega. Tyliai plaukia 63 vagonų traukinio sąstatas, veždamas į nežinomą tolį, į nežinomą gyvenimą 1 500 lietuvių. Ašaros visų akyse. Verkia vaikai, tarsi ir jie suprastų, tyli akis įbedę į tolstančius miesto vaizdus ir pradedančius slinkti laukus.“  Tokiais žodžiais prasideda Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų knyga-dienoraštis „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Kai Dalia su šeima 1941-aisiais ištremiama į Sibirą, jai tėra keturiolika. Deportacijos nuosprendžiu Grinkevičių šeima dalijasi su kitais septyniolika tūkstančių tėvynainių, Sovietų Sąjungos aukščiausiai vadovybei priėmus nutarimą vykdyti masinę 1940-aisiais okupuotos Lietuvos gyventojų deportaciją į atokias Sibiro vietoves.

• 

Dalios Grinkevičiūtės knygą atradau prieš kelerius metus perskaičiusi Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“ (itališkame vertime pavadinimas skamba „Jie užgesino net mėnulį“, išleido leidykla Garzanti, 2011), kuriame mergaitės akimis pasakojama jaudinanti lietuvių trėmimų istorija. 

Skirtingai nei lietuvių kilmės amerikiečių rašytojos romanas, Dalios knyga nėra tikrais faktais paremta meninė fikcija, o realių įvykių kronika, dėstoma pirmu asmeniu ir supinanti asmeninę biografiją su kolektyvine šios baltų tautos tragedija. Neapsakomai sunki užduotis – papasakoti tai, kas neįvardijama: tremtinių patirtys ir žūtis sovietinių gulagų pragare. Visgi Dalia imasi jos kaip savotiško įsipareigojimo savo šeimos atminčiai. 

Knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ sudaro dvi dalys. Pirmoji – tai Dalios dienoraštis, rašytas tada, kai merginai pavyko ištrūkto iš Sibiro ir drauge su motina parsigauti į Lietuvą. Slapta sugrįžusi į Kauną, ji iškart suguldė tremties kroniką į knygos paslapius, kad niekas nebūtų pamiršta. Dalios mama mirė 1950-aisiais. Pabėgusios iš Sibiro Lietuvoje moterys gyveno nelegalų gyvenimą: Dalia ilgą laiką slapstėsi po žeme namų sodelyje. Išduota kaimyno ar prašalaičio buvo antrąkart sovietų suimta ir ištremta. 

• 

Antroji knygos dalis rašyta autorei galutinai sugrįžus iš tremties, 1956-aisiais, ir išsamiau pasakoja apie išvykimą iš Kauno, tremties metus praleistus į Laptevų jūrą įtekančios Lenos upės žiotyse bei lietuvių gyvenimą sovietinio režimo sąlygomis. 

Nepaisant leidimo gyventi tėvynėje, tremtiniams buvo bandoma visaip sukliudyti grįžti į jų gimtąsias vietas. Buvo neišduodami ar delsiami išduoti darbo dokumentai, apsunkintos būsto paieškos, nuolat sekė slaptosios tarnybos NKVD, vėliau persivadinusios į KGB. Šia prasme Dalios Grinkevičiūtės knyga – nepaprastai svarbus šaltinis norint pažinti sovietinės visuomenės gyvenimą iki 9-ojo dešimtmečio. Dalios dienoraštis – tai negailestingas kaltinimas sovietų režimui ir jo kolaborantams. 

Dalios istorija

1941-ųjų birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena – vieno didžiausių masinių trėmimų Lietuvos istorijoje diena. Tądien į deportuojamųjų sąrašą pateko ir Grinkevičių šeima. Į tūkstančių šalies gyventojų duris pasibeldė sovietų valdžios pareigūnai. Jokių išimčių: tremiami senoliai, vaikai, gimdyvės – įsakyta surinkti visus „liaudies priešus“. Pirmuose dienoraščio puslapiuose Dalia detaliai nupasakoja trėmimų dienos įvykius ir nuotaikas: besimainantį peizažą, stebimą pro gyvulinio vagono plyšius, išsigandusius žmonių žvilgsnius, nė neįtariančių kas jų laukia. Darbui tinkami vyrai stotyje atskiriami nuo šeimų – jų kelionės kryptis kita.

Šiuose puslapiuose ryškėja autorės sąmoningumas, nepaisant jauno amžiaus, ir nuojauta įvyksiant kažką neatitaisomo. Dalia bando įsiminti vaizdus, vagone suspaustų bendrakeleivių žvilgsnius ir gestus: „Vilnius tolsta. Gyventojai stovi prie bėgių, žiūri, tarsi mus vežtų mirti, ir žegnoja. Lenkai pamaldūs. Nejau mes iš tiesų važiuojam mirti?“ Šiais žodžiais jį įamžina akimirką, kai traukinys ima tolti nuo sostinės, kurioje lenkai anuomet sudaro didelę gyventojų dalį.

Toliau plaukia mintys ir žodžiai, kuriuose justi ryžtas išsaugoti atmintyje viską, siekis išgyventi, kad ir kas benutiktų: „Gyvensim ir išgyvensim, kovosim ir laimėsim.“

Kelionė į Sibirą trunka daugybę ilgiausių dienų. 1941-ųjų birželio gale Hitlerio Vokietija užpuola Sovietų Sąjungą, sulaužydama dvišalį nepuolimo aktą – iš sąjungininkių virsta priešėmis. Geležinkelio linijos tampa sausakimšos nuo traukinių, gabenančių kareivius į frontą. Dalią vežantis sąstatas nesyk sustabdomas, kad praleistų karinius konvojus. Belaisviai vagonuose kenčia karštį, oro ir vandens stygių, alksta. Dešimtimis krenta silpniausieji, miršta vaikai. Pirmoji kelionės kryptis – Altajaus kalnų gyvenvietės Mongolijos pasienyje. 

Tačiau tikrasis pragaras dar tik laukia. Maždaug po metų, kai lietuvių šeimoms pavyksta susikurti šiokią tokią buitį, kad ir sudėtingomis sąlygomis, pasiekia naujas įsakymas: perkėlimas. Kur? Į šiaurę, į Jakutijos kraštą. Kelionė trunka tris varginančius mėnesius. Ir vėl perpildyti traukiniai, „kur ne tik atsisėsti, bet ir pakeisti kūno padėtį buvo neįmanoma.“ Tada baržomis Angaros upe ir sunkvežimiais iki pat milžiniškos Letos upės žiočių – keli šimtai kilometrų už poliarinio rato, prie Laptevų jūros. Į atšiaurų kraštą, kuriame teks gyventi ekstremaliomis sąlygomis. Tai tikras mirties nuosprendis neturintiems tinkamų drabužių, maisto atsargų ir užuovėjos, o ir pasiligojusiems po ilgų nepritekliaus Altajuje mėnesių. 

Lietuviai tremties vietą pasiekia rugpjūčio gale. Tose žemėse įprastos vasaros nebūna nė pėdsako. Jau krinta pirmasis sniegas. Nematyti jokių namų, barakų ar pašiūrių jiems priimti. Tenka gerokai pasiskubinti ir patiems susiręsti namus, pajėgius atlaikyti arktinę žiemą. Dar visai neseniai ši zona nė nebuvo pažymėta sovietinių gulagų žemėlapyje: Lenos upės žiotys ties Laptevų jūra iš tiesų ir nėra tikras gulagas – čia neveikia jokia valdiška struktūra tremtiniams priimti. Tampa akivaizdu, kad juos čia išsiuntė tikslingai nusigaluoti badu ir šalčiu. Nes argi įmanoma išgyventi tokiomis sąlygomis?

„Rugpjūčio pabaiga, o šalta tartum gilų rudenį. Pagaliau sustojome. Prieš mus –  negyvenama sala. Nieko nėra. Jokių žmogaus pėdsakų: nei namo, nei jurtos, nei medžių, nei krūmų, nei žolės – vien amžinu įšalu sukaustyta tundra, pasidengusi plonu samanų sluoksniu.“ Sala, kurioje Dalia ir kiti tautiečiai praleis ne vienerius metus ir kurioje amžiams akis užmerks tūkstančiai belaisvių, vadinasi Trofimovskas. Susiraskite ją žemėlapyje: tai viena iš daugybės Lenos žiočių, aprėpiančių 32 000 km² plotį, salelių.

Trofimovsko sala

Dienoraščio dalį, aprašančią gyvenimą prie upės žiočių, skaityti sunkiausia. Dalia apie viską pasakoja atvirai, nė kiek nešvelnina tikrovės. Tai pasakojimas apie jos kančių kelią šioje pasaulio dalyje ir drauge pasakojimas apie ištremtus žmones, prasikaltusius vien tuo, kad gimė lietuviais. Be lietuvių saloje dar gyvena suomiai, ištremti čionai iš Sankt Peterburgo regiono, sovietų paskelbti liaudies priešais, ir jakutai, rusų persekiojami nuo seno kaip „žemesnės rasės“ tautinė mažuma.

• 

Pusė tremtinių, perkeltų į sibirietišką tikrovę, pirmųjų metų neišgyveno. Lavonų kauburiai likdavo pūpsoti lauke greta būstų, niekas jų nelaidojo – to neleido ir įšalusi žemė. Arktinės žiemos, trukdavusios didžiąją metų dalį ir palaidodavusios tremtinių jurtas po sniego, retokai leisdavo išlįsti į lauką. Kaliniai dešimtimis nuo skorbuto geso tiesiog gultuose. Tuo tarpu gulago sargai smaginosi rengdami tragikomiškus „teismo procesus“ dėl neva pavogtos duonos ar malkų, kartą jų taikiniu tapo ir Dalia. Mergina nekart išsako savo slaptą troškimą visą šį siaubą pergalėti ir išgyventi, kad vieną dieną galėtų paliudyti pasauliui apie skriaudą, nekaltųjų patirtą Sibiro gilumoje.

„Išeinu gamtos reikalais. Kitas barakas stovi tuščias, be langų ir lubų – plytinė pašiūrė. Iššoku pro lango angą ir ruošiuosi užuovėjoje atlikti reikalus. Sniego prinešta aukščiau kelių. Staiga klumpu ant kažko, pasilenkiu. Tai nuoga moteris, matyt, suomė, sniegu užnešta. Atšoku, vėl griūvu, noriu bėgti, sustingstu. Visur lavonai, nuogos kojos, krūtinės, kai kur plaukai šmėkščioja iš po sniego.“

Mūsų projekto „LithuanianStories“ metu kalbinome ne vieną išgyvenusį tremtinį. Taip pat ir tuos, kurie kalėjo prie Laptevų jūros drauge su Dalia. Vienas šių liudijimų itin įsiminė ir verta jį čia papasakoti. Tremtinys Jonas Markauskas gimė Trofimovsko saloje. Patys kaliniai anuomet stebėjosi, kaip galima tokiomis siaubingomis sąlygomis paleisti pasaulin žmogų. Jo tėvams, prisipažino mūsų kalbintas Jonas, tai buvo savotiškas radikalaus pasipriešinimo gestas: „Jūs norite mus nužudyti, bet mes išgyvensime.“ Vaiko gimimas šiai kalinių porai reiškė ateitį. Ateitis privalėjo egzistuoti. 

• 

• 

Grįžus į Lietuvą

Antrame knygos rankraštyje Dalia perrašo pasakojimą pradedant 1941 m. birželio 14-ąja. Autorė manė galutinai praradusi pirmąjį rankraštį, palaidotą jos namų sodelyje Kaune, prieš antrąją suėmimą ir ištrėmimą. Šioje dalyje jos pasakojimas įtraukia ir kasdienybės detales po sugrįžimo į sovietų okupuotą Lietuvą. Šis nepaprastai vertingas istorinis dokumentas liudija apie sudėtingą tolesnį buvusių kalinių, kurių biografijos visiems laikams tapdavo paženklintos „nusikaltėlių“ žyme, gyvenimą tėvynėje. Net ir atkalėję „bausmės“ metus, jie ir toliau buvo stebimi ir kontroliuojami saugumo agentų. 

Pabaigusi medicinos studijas aukščiausiu įvertinimu, kas būtų leidę užsitikrinti patogų gyvenimą mieste, Dalia nusprendžia tęsti savo misiją. Ji persikelia gyventi į Laukuvą, netoli Šilalės, pradeda dirbti medike, rūpinasi pažeidžiamiausiais bendruomenės nariais ir buvusiais tremtiniais, kenčiančiais nuo deportacijos pasekmių.

• 

Dalios namai Laukuvoje išliko ir netrukus virs muziejumi. Viešnagės Lietuvoje metu sutikome žmonių, pažinojusių autorę ir pasakojusių apie neįtikėtiną jos ryžtą ir energiją nepaisant kasdienių sunkumų ir kliūčių. Apie jos nuolatinį atsidavimą kitiems, ypač silpniausiems. 

Sovietų valdžia įvairiausiais būdais kliudė Daliai dirbti, drausdavo vykti pas ligonius, ypač pas buvusius tremtinius. Kaltino moterį dykaduoniaujant, nenorint dirbti ir šmeižiant ligoninės, kurioje dirba, vadovybę bei partijos funkcionierius (Dalia buvo pranešusi apie savo darbo nevykdančius kolegas). Kiekvienas jos žingsnis buvo laikomas išpuoliu prieš komunistų partiją.

• 

1965-aisiais Dalia pardavė namą Kaune ketindama nusipirkti automobilį, kad galėtų lankyti ligonius atokiuose kaimuose, taip pat žiemos metu. Tačiau leidimo automobiliui įsigyti negavo ir toliau slaugė ligonius naudodama arklio traukiamas roges. Anuomet, kad pasilengvintum gyvenimą, tebuvo vienintelis kelias ir Daliai jį siūlė nekart: tapti slaptųjų tarnybų kolaborante. Dalia visad jį atmetė.

Dalia Grinkevičiūtė mirė per 1987-ųjų Kalėdas, likus trejiems metams iki šalies nepriklausomybės atkūrimo. Moteris taip ir neišvydo laisvos Lietuvos, tačiau jos dienoraštis tapo tautinės reikšmės praeities įvykių liudijimu. Knyga, kuri ir šiandien skaudžiai įtaigiai pasakoja apie sovietinės okupacijos tikrovę ir kurią turėtų perskaityti visų mokyklų mokiniai, taip pat ir Italijoje.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

„Lietuvių autorių menas ir literatūra Italijoje: kultūrinių įvykių atminties įprasminimas ir sklaida internetinėje leidyboje“ projektą finansuoja: