Home / AKTUALIJOS  / Kūrybingi fotografai per pandemiją šeimas įamžina iš už tūkstančių kilometrų

Kūrybingi fotografai per pandemiją šeimas įamžina iš už tūkstančių kilometrų

Fotografuoti per atstumą – misija įmanoma. Tai šiais socialinės distancijos laikais įrodė Florencijoje gyvenantys fotografai Dovilė Bružaitė ir Matteo Baldini. Lietuvė ir italas įgyvendino jau ne pirmą su pandemija susijusį novatorišką fotografijos projektą, tačiau šis išsiskiria tuo, kad pasinaudodami techologijomis, fotografai gali padaryti kone stebuklą – įžengti į klientų namus sėdėdami prie savo kompiuterių. Kaip tokios fotosesijos vyksta jie papasakojo portalui ITLIETUVIAI.IT, prisipažindami, kad ši idėja gimė visiškai netikėtai – pasiilgus bendravimo su žmonėmis.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

Įsivaizduokite – fotosesija jūsų namuose. Fotografas pasakoja kur ir kaip atsisėsti, kada šypsotis, jūs girdite fotokameros spragtelėjimą. Atrodytų nieko ypatingo, tačiau fotografo šalia nėra. Jis stebi ir fotografuoja per atstumą, kartais siekiantį ir tūkstančius kilometrų.

Mintis išbandyti tokį nuotolinį fotografavimo būdą lietuvei Dovilei Bružaitei ir jos vyrui italui Matteo Baldini kilo visai netikėtai. Kai po ilgų mėnesių praleistų namuose be fotosesijų, fotografų pora, pasiilgusi žmogiško ryšio, ieškojo būdų kaip atsidėkoti savo buvusiems klientams. Tradiciškai jie tai darydavo per Kalėdas, siųsdami metus atsipindėjusią fotografiją.

„Šie metai yra tikrai kitokie visiems, tai norėjosi ir sveikinimo kitokio. Pradžioje susisiekėme su buvusiais klientais, sukūrėme laišką, pristatėme tokią galimybę ir pradėjome ieškoti kaip tai padaryti. Radome tam reikalingą aplikaciją ShutterApp, kuri yra dar visiškai nauja. Nusifografavome patys. Ta nuotrauka, kurią mes pasidarėme, buvo reprezentuojanti mūsų 2020-uosius metus, kurie buvo labai buitiniai, nes buvome praktiškai uždaryti namie.

Fotogtrafai per atstumą leidžiančią fotografuoti aplikaciją pirmiausia išbandė patys | Family & Wedding Photographers in Florence | Medisproject nuotr.

Šalia tos nuotraukos parašėme tokį aprašą: „Let’s take a picture“ ( „Nusifotografuokime“). Laiškas buvo skirtas mūsų buvusiems klientams, su kuriais palaikome ryšį ir tiems, kurie mus parėmė, kuomet organizavome mūsų pandemijos dienoraščio nuotraukų parodą. Tai buvo tarsi padėka, kad mus seka ir tiki mūsų projektais“, – portalui ITLIETUVIAI. IT apie iniciatyvos pradžią pasakojo D. Bružaitė.

Jos vyras M. Baldini pripažino – pandemija privertė ieškoti naujų fotografijos būdų.

„Mes paklausėme savęs, ką galime padaryti, kad mūsų veikla išliktų gyvybinga ir kaip mūsų talentas gali pasitarnauti kitiems“, – M. Baldini.

„Šitas nuotraukų per atstumą projektas yra laikotarpio, kurį išgyvename pasekmė. Šiuo momentu daugybėje šalių žmonės gyvena karantine, tarptautinės kelionės yra sustabdytos ir neaišku, kiek ilgai tai truks. Mes visada dirbome su šeimomis ir poromis, kurios atvyksta į Toskaną, bet pandemija privertė mus pakeisti savo planus. Mes paklausėme savęs, ką galime padaryti, kad mūsų veikla išliktų gyvybinga ir kaip mūsų talentas gali pasitarnauti kitiems“, – sakė fotografas.

D. Bružaitė atskleidė, kad šeimos šiam dar neišbandytam nuotykiui pasiryžo noriai. Daugiausiai atsiliepė italų, tačiau nuotraukas nuotoliniu būdu teko daryti ir už Atlanto, ir Lietuvoje. Technologijų dėka net ilgiausi atstumai fotografams tapo akimirksniu įveikiami.

„Laiko tam reikia, nes reikia susiruošti, bet kai susiorganizuoji, viskas vyksta gana paprastai ir žmonėms labai patinka. Mes pradžioje visada paprašome išsirinkti šeimoje patį geriausią telefoną, kuris daro kokybiškiausias nuotraukas. Tada jie turi instaliuoti vieną programėlę (programėlė garantuoja, kad jie jokios informacijos nekaupia), tada pasidalina kodu su mumis. Tuomet mes per kompiuterį, per tą pačią programą, kaip fotografai jiems skambiname su tuo kodu.

„Pati sunkiausia dalis nuspręsti, kurioje vetoje padėti telefoną, kokiame aukštyje ir kokiu kampu pakreipti“, – D. Bružaitė.

Kai jie atsiliepia mūsų nemato, tik girdi. O mes matome tai, ką rodo jų galinė telefono kamera. Tada pasižiūrime namus, išsirenkame vietą kur fotografuotis, – neįprastos fotosesijos detales atskleidė D. Bružaitė. – Pati sunkiausia dalis nuspręsti, kurioje vetoje padėti telefoną, kokiame aukštyje ir kokiu kampu pakreipti. Tą reikia tiksliai nupasakoti, todėl kartais jiems skambiname pe kitą telefoną, kad jie galėtų mus matyti. Galime parodyti ir pozas kaip fotografuotis.

Yra buvę ir tikrai juokingų momentų, ypač bandant telefoną pritvirtinti. Kas turi stovą, tai labai lengva. Bet jį turi vienas iš dešimties. Tuomet nuodojame ir vyno butelius, ir skardines, su gumelėm pririšam ir viskas labai gerai gaunasi.“

Lietuvė pasakoja, kad nuotraukų kokybė labiausiai priklauso nuo to, kokia yra telefono fotokamera. Tačiau didelis yra ir fotografų indėlis, kurie profesionalia akimi gali įvertinti aplinką, šviesas ir kitus dalykus, kurių patys žmonės net nepastebi. Rezultatas gali gautis ir toks kokybiškas, kad tiktų net plakatui atspausdinti. Pasak D. Bružaitės, šiais socialinės distancijos laikais nuotolinė fotografija vis labiau atrandama, o taip sukurtus viršelius jau publikavo ir tokie žinomi žurnalai kaip „Time“ ar „Vogue“.

„Į savo puslapį tarp tų nuotoliniu būdu darytų nuotraukų įkėlėme vieną, kuri daryta fotoaparatu ir nė vienas dar neatspėjo kuri. Gal įgudęs fotografas ir pamatytų vieną triuką, – juokavo lietuvė. – Mūsų indėlis yra toks, kad mes parenkame vietą, sugalvojame kompoziciją, esame labai atidūs šviesai. Tie, kas neturi patirties, nelabai apie tokius dalykus galvoja.

Žmonės gali sakyti: „Aš galiu ir pats nusifotografuoti“. Bet tai ne tas pats. Nes pats turi eiti prie telefono, nuspausti, užstatyti laikmatį, po to grįžti ir žiūrėti: gavosi ar nesigavo. Ypač jei nori nuotraukų, kur matytųsi judesys, tai pats to nelabai gali padaryti.

„Tai atveria mums daug durų: pradžioje klientai atvažiuodavo pas mus, dabar mes galime keliauti pas juos, po visą pasaulį, sėdėdami prie kompiuterių“, – D. Bružaitė.

Patys tos programėlės kūrėjai pastebėjo, kad žmonės būna labiau susikaustę, kai yra fotografai, o čia jie savęs nemato. Telefonas padėtas – jis gaunausi praktiškai nematomas. Kol mes bendraujame, juokaujame, tuo metu ir fotografuojame. Kartais gaunasi labai spontaniškos nuotraukos, ypač jei yra vaikų.

Tai tokia paslauga – fotografas į namus, bet per atstumą. Tai atveria mums daug durų: pradžioje klientai atvažiuodavo pas mus, dabar mes galime keliauti pas juos, po visą pasaulį, sėdėdami prie kompiuterių.“

„Žiūrėdami, ką daro kiti fotografai, pastebėjome, kad kai kas jau pradėjo realizuoti nuotraukas per atstumą, naudodami kitas technologijas, kur fotografas buvo daugiau režisierius, o žmonės realiai fotografuodavosi patys.

Mes norėjome sukurti kažką panašaus, tačiau norėjome turėti galimybę rinktis kada nuspausti mygtuką, – apie naujai atrastą fotografavimo būdą kalbėjo M. Baldini. – Radome aplikaciją ShutterApp, kuri buvo ką tik išleista ir ją naudojo labai mažai fotografų. Šios technologijos dėka galėjome internetu tiesiogiai kontroliuoti žmonių telefonuose esančias fotokameras. Tuomet, kai nustatome kadruotę, jie gali natūraliai elgtis ir net judėti.

Jeigu gerai komunikuojama ir jeigu lydi sėkmė, nuotraukos gali gautis labai gyvybingos ir be dirbtinių pozų. Be viso to, galime fotografuoti poras ir šeimas jų namuose, tačiau išlaikydami saugią distanciją ir laikydamiesi taisyklių.“

Fotografai sako, kad po sėkmingos pradžios nuotolinių fotografijų projektą jie neabejotinai tęs. Kol pandemija riboja galimybes susitikti gyvai, kito būdo dirbti mėsgtamą darbą jiems kaip ir nebeliko. Jau beveik metus darbų kalendoriuje įrašų nebėra, nors anksčiau jis užsipildydavo dar gerokai prieš sezono pradžią.

Vis gi pora sako nenorėjusi sustoti net ir tada, kai ir pasaulis stojo. O publikuoti senų nuotraukų jie taip pat neketino, nes norėjo būti empatiški ir nenorėjo apsimesti, kad nieko nevyksta.

„Per tą tylų, ramų pandemijos laikotarpį mums išsigrynino ir mintys, kas nelabai patiko ir kas tikrai vežė. Ir mes supratome, kad labiausiai mums patinka dirbti su šeimomis. Kai tik pradėjome dirbi fotografais pradėjome orientuotis į šeimas ir Florencijoje buvome praktiškai pirmieji tai darę. Tik po dvejų trejų metų tokia nestudijinė šeimos fotografija čia paplito. Dabar yra tikrai labai daug, bet mes buvome tarsi pionieriai.

Niekada nenorėjome stovėti vietoje. Ir pandemijos dienoraštį pavasarį kūrėme su ta idėja, ką galima padaryti šitoje neeilinėje situacijoje, kad moralė nenuvažiuotų ir kad neatsiliktumėm nuo tendencijų. Mūsų situacija yra tikrai nepavydėtina, nes mes abu esame tame pačiame sektoriuje ir mūsų sektorius labai tampriai susijęs su turizmu. Pagrindiniai mūsų klientai būdavo iš užsienio. Mūsų visi darbai buvo atšaukti.

„Kai tik pradėjome dirbi fotografais pradėjome orientuotis į šeimas ir Florencijoje buvome praktiškai pirmieji tai darę, buvome tarsi pionieriai“, – D. Bružaitė.

Bet mes nenorėjome sekti paskui tokią dabar išpopuliarėjusią klišę, tai yra toliau rodyti savo darbus – vestuvių ir panašias praeities nuotraukas – tarsi nieko nevyktų. Mes nematėm tam reikalo. Juk tai dabar niekam neįdomu, dabar gyvename visaip kitaip. Norėjome būti empatiški. Rodyti kaip visi bėgioja ir šypsosi tokiomis aplinkybėmis, kai pasaulis gedi, kai yra pilnas nerimo, mums atrodė nelogiška ir neteisinga“, – apie pandemijos iššūkius kalbėjo Florencijoje gyvenanti lietuvė fotografė.

Fotografų pora nuotolines nuotraukas skelbia savo tinklapyje Family & Wedding Photographers in Florence | Medisproject ir laukia visų norinčių išbandyti tokį fotografijos būdą. Paremti poros iniciatyvą galima platformoje „GoFundMe“.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI