Italijos lietuvių suvažiavime žymūs istorikai dalyvius nukels į senąjį Vilnių ir atskleis, kodėl italus sostinė stebino
Rugsėjo 22-24 dienomis Paduvoje (Veneto) vyksiančio Italijos lietuvių suvažiavimo programos akcentu taps 700 metų jubiliejų minintis Vilnius. Neeilinėje konferencijoje pranešimus skaitys kviestiniai pranešėjai iš Vilniaus universiteto (VU) ir Lietuvos istorijos instituto. VU Istorijos fakulteto profesorius Alfredas Bumblauskas suvažiavimo dalyviams pasiūlys kelionę laiku po senąjį Vilnių, o iš Veneto kilęs Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Andrea Griffante papasakos, kodėl XX a. sostinė glumino ir kelė nuostabą joje apsilankiusiems italams. Portalas ITLIETUVIAI.IT pakalbino mokslininkus apie jų ryšius su Italija ir konferencijai rengiamų pranešimų temas.
Dominyka Stankevičiūtė, Ana Vengrovskaja
Prof. A. Bumblauskas siūlo iš naujo atrasti Vilnių
Italijos lietuvių suvažiavimo garbės svečias, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius dr. (HP) Alfredas Bumblauskas Italijos lietuvių bendruomenėje lankysis nebe pirmą kartą ir nestokoja jai šiltų žodžių.
„Iš 2016 m. kelionės pas Italijos lietuvius parsivežiau pačius šilčiausius jausmus Italijai ir dėkingumą Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkei Elzei Simonkevičiūtei-Di Meglio, taip pat dviem nuostabiom gidėm po Romą ir Vatikaną – Nerijai Marciukaitei ir Raimondai Bojažinskytei,“ – sako VU dėstytojas.
Prof. A. Bumblauskas savo pranešimo metu dalyvius pakvies į „Kelionę laiku per „700 Vilniaus metų“.
„Pagrindinė žinutė, kurią noriu pranešti savo pranešime: Lietuva ne vien sodžių ir sodų kraštas, Lietuva – tai ir Vilnius su jo įspūdinguoju baroku. Lietuva yra giliai europietiškas ir vakarietiškas kraštas. Italijos vaidmuo pritampant Lietuvai prie Europos – pirmaeilis: tai ir lotyniškasis krikštas, tai ir lotynų kalba, tai ir Bonos renesansas iki pat žemės ūkio pertvarkų, tai ir italų meistrai prie Petro Povilo bažnyčios“, – konferencijai rengiamo pranešimo detales atskleidžia prof. A. Bumblauskas.
Istoriko nuomone, Lietuvos sostinės istorijoje vis dar glūdi plačiajai visuomenei nežinomų meno klodų.
„Tik su Vilniaus pažinimu galime tapti tikrais Lietuvos ir Europos patriotais. Tik tada galėsime suprasti pasakymus, kad Vilnius yra ne tik šiaurės Florencija, o ir šiaurės Jeruzalė. Italijos lietuviai gali būti pirmaeiliais Lietuvos mokytojais pažinti Europos idėją“, – sako prof. Alfredas Bumblauskas.
„Lietuvai dažnai reikia atrasti Vilniaus istoriją ir jos meno klodus. Reikia peržengti 1939 m. idėjas, atgaunant Vilnių, kuomet rūpi tik Gedimino bokštas, Katedra su Vytautu, Šv. Kazimieras, Aušros Vartai ir Basanavičiaus kapas Rasose. Jau tuo pačiu metu Mikalojus Vorobjovas leido „Vilniaus meną“, kuris kalbėjo žymiai plačiau, giliau ir įvairiau. Vilnių reikia pažinti iš naujo. Tik su Vilniaus pažinimu galime tapti tikrais Lietuvos ir Europos patriotais. Tik tada galėsime suprasti pasakymus, kad Vilnius yra ne tik šiaurės Florencija, o ir šiaurės Jeruzalė. Italijos lietuviai gali būti pirmaeiliais Lietuvos mokytojais pažinti Europos idėją“, – pasakoja prof. A. Bumblauskas.
Italas A. Griffante susidomėjo Lietuvos istorija
Skijuje, Venete gimęs dr. Andrea Griffante Italijos lietuvių suvažiavime dalyvaus pirmąjį kartą. Pasak pašnekovo, pažintis su Lietuva įvyko 2000 m. vasarą kartu su tėvu atvykus į tapytojų plenerą. Vėliau mūsų šalimi susižavėjęs italas parašė magistro darbą su Lietuva susijusia tema, persikėlė studijuoti į Lietuvą ir 2011 m. apsigynė istorijos mokslų daktaro disertaciją Klaipėdos universitete. Dėstė Vytauto Didžiojo universiteto politikos mokslų ir diplomatijos fakultete. Iki 2019 m. dirbo Paduvos universitete, kuriame ir vyks šių metų Italijos lietuvių suvažiavimas.
„Praeityje niekad nepavyko sudalyvauti suvažiavime, nes rugsėjo mėnesį, kuomet jis vyksta, akademinė veikla jau yra įsibėgėjusi. Šiais metais nusprendžiau pasinaudoti gautu kvietimu, juo labiau, kad suvažiavimas įvyks mano gimtajame Venete. Manau, kad tai bus gera proga ne tik susipažinti su Italijos lietuviais, bet ir formaliai bei neformaliai mainytis patirtimis, įžvalgomis apie tai, ką reiškia gyventi išeivijoje“, – pasakoja Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. A. Griffante.
Skatino bendradarbiavimą tarp Paduvos ir Vilniaus universitetų
Dirbdamas Paduvos universitete, kaip Gerdos Henkel fondo (remiančio istorijos tyrimus) mokslo darbuotojas, jis stengėsi užmegzti glaudesnius ryšius tarp Lietuvos ir Italijos akademinių įstaigų istorijos tyrimų srityje. Kartu su Veneto lietuvių bendruomenės parama surengė keletą konferencijų Paduvos universitete, taip pat seminarų apie Lietuvą ir Baltijos šalis Vičencos mieste, istorijos studijų institute.
„Tiesa pasakius, su Paduvos universitetu ryšiai buvo, deja, tik formalūs. Esu dėkingas Paduvos universiteto kolegoms, kad kartas nuo karto turėjau galimybę paskaityti paskaitas Lietuvos ir Baltijos šalių istorijos klausimais. Dėl ko labiausiai apgailestauju, tai kad liko neįgyvendintas Baltijos šalių istorijos ir kultūros centro, galinčio suteikti pastovumą akademiniam susidomėjimui Baltijos šalių istorija bei politika, įkūrimas“, – pasakoja dr. A. Griffante.
„Nusprendžiau kalbėti apie tai, kaip italų žurnalistai žiūrėjo į Vilnių, ką jis jiems reiškė per pastarąjį šimtmetį. Mano pagrindinė idėja yra tai, kad vakarų žiūrovų akimis, Vilnius, kaip ir daugelis vidurio Europos šalių, yra sunkiai apibūdinamas darinys“, – apie savo pranešimo idėją kalba dr. Andrea Griffante.
Paduvos universitetas yra vienas seniausių Europos universitetų, 2022 metais atšventęs 800-ąjį jubiliejų. Pasak pašnekovo, jam pavyko paskatinti Vilniaus ir Paduvos universitetus pasirašyti bendradarbiavimo memorandumą, kuris praskynė kelią pastovesniems moksliniams mainams, kitokioms bendroms mokslinėms veikloms.
Lietuvos ir Italijos universitetose dėstęs istorikas teigia, kad abiejose šalyse mokslo įstaigos susiduria su panašiomis problemomis.
„Keliais žodžiais sunku pasakyti, kuo Lietuvos akademinė aplinka skiriasi nuo Italijos. Italijos universitetų prestižą lemia ne tik mūsų dienų pasiekimai, bet pačių universitetų ilga istorija. Gaila, kad Italija turi labai biurokratizuotą sistemą, kuri dažnai pristabdo vystymąsi ir pasiekimus. Lietuvoje man teko susidurti su gerokai dinamiškesne aplinka. Tačiau, ypač kalbant apie humanitarinius mokslus, Lietuvą ir Italiją sieja aibė bendrų problemų, susijusių su ne visada sėkmingais universitetų bandymais permąstyti savo vaidmenį besikeičiančiame pasaulyje“, – pasakoja dr. A. Griffante.
Italų žurnalistus XX a. Vilnius glumino
Rugsėjo 23 d. senuosiuose Paduvos universiteto rūmuose, kuriuose studijavo ne vienas Lietuvos didikas, keturis pranešimus skaitys į suvažiavimą pakviesti pranešėjai iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų, Lietuvos istorijos instituto atstovai. Dr. A. Griffante renginio metu dalyviams pristatys pranešimą italų kalba, tema „Tarp sapno ir tikrovės: XX amžiaus Vilnius italų akimis“.
„Nusprendžiau kalbėti apie tai, kaip italų žurnalistai žiūrėjo į Vilnių, ką jis jiems reiškė per pastarąjį šimtmetį. Mano pagrindinė idėja yra tai, kad vakarų žiūrovų akimis, Vilnius, kaip ir daugelis vidurio Europos šalių, yra sunkiai apibūdinamas darinys”, – pasakoja dr. A. Griffante.
Tarpukario Vilnius buvo daugiakalbis, multikonfesinis, jo barokas priminė Italiją, tačiau tuo pačiu urbanistinė struktūra buvo apibūdinama kaip neapsakomai paini ir neracionali.
Pasak pašnekovo, po nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., italų žurnalistams pradėjus lankyti Vilnių šis juos suglumino. Atvykusiems iš valstybės, kuri buvo ne tik suvienyta, bet ir tariamai suvienodinta, Vilnius rodė atvirkščią realybę. To meto miestas buvo daugiakalbis, multikonfesinis, jo barokas priminė Italiją, tačiau tuo pačiu urbanistinė struktūra buvo apibūdinama kaip neapsakomai paini ir neracionali.
Miestas po antrosios nepriklausomybės iki mūsų dienų, ir vėl pasirodė žurnalistams kaip keistokas, nuostabą keliantis darinys.
„Gyventojų gyvenimus ir patį miestą valdė italų žurnalistams vargiai suvokiamas (ne)racionalumas. Sovietmečiu atskridusius iš Maskvos, laikraščių korespondentus stulbino gyvybingas, „vakarietiškas“ miestas, kuris visiškai neatitiko įprastos pilkos TSRS realybės“, – sako konferencijos pranešėjas.
Pranešimu skatins italus atsisakyti stereotipų
„Vilnius pasirodė turintis įvairialypę istoriją bei kultūros paveldą, bet negebantis juos adekvačiai sureikšminti, puoselėti kaip „tikriesiems europiečiams“ derėtų. Šis nepaliaujamas „nusistebėjimas“ įrodinėja, kad kitą ir kitoniškumą galima pilnai suprasti tik giliau, kritiškiau susipažinus su jo istorija. Nuostaba yra teigiamas reiškinys tik tuomet, kuomet jis skatina žmogų gilintis. Priešingai, ji padeda stereotipams vis daugiau įsišaknyti. Labai tikiuosi, kad pranešimas paskatins italus rimčiau žiūrėti į Lietuvą atsikračius stereotipų, kurie dar vis padaro įtaką vidurio ir rytų Europos suvokimui, ir pamatyti, kad tariamame kitoniškume glūdi daug daugiau panašumų su „mūsų pasauliu“, negu įsivaizduojame“, – sako būsimos konferencijos pranešėjas.
„Negali galvoti apie tautiškumą kaip apie kokį nors muziejaus eksponatą, kuriuo galime tik žavėtis. Kad turėtų prasmės ir duotų naudos, tautiškumas, manau, gali tik būti visuma visų tų veiksmų, kurie prisideda prie nacionalinės bendruomenės gerovės čia ir dabar,“ – sako dr. Andrea Griffante.
Kasmetiniai Italijos lietuvių suvažiavimai skatina ir puoselėja tautiškumą. Stiprina tarpusavio ryšius bei reflektuoja į aktualijas. Pasak konferencijos pranešėjų, puoselėti tautiškumą reiškia perprasti savo kultūros, istorijos savitumą nepamirštant, kad mūsų Tauta, mūsų Tėvynė tėra žymiai didesnio darinio dalys.
„Kai veikla jungia žmones, tai yra gerai – tai suteikia dalyvaujantiems tikrumo jausmo, bendrumo. Tačiau to neužtenka. Susipažinimas su savo kilmės šalies istorija, taip pat – su savo gyvenamosios šalies istorija – ir kritinis jos apmąstymas gali suteikti raktą į gerokai skirtingai suprantamą tautiškumą, kuris neapsiribotu bergždžių formų kartojimu, bet įneštų pilietinio turinio. Negali galvoti apie tautiškumą kaip apie kokį nors muziejaus eksponatą, kuriuo galime tik žavėtis. Kad turėtų prasmės ir duotų naudos, tautiškumas, manau, gali tik būti visuma visų tų veiksmų, kurie prisideda prie nacionalinės bendruomenės gerovės čia ir dabar. Praeito amžiaus trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose, tiek Lietuvos, tiek Italijos spaudoje dažnai rasdavosi šūkis, kuris skambėjo bemaž taip: „Myliu savo Tautą todėl, kad ji yra mano“. Na, manau, kad tautiškumas yra gi meilė savo tautai, kuri reiškiasi puoselėjimu bei didžiavimusi darbais, turinčiais universalios reikšmės“, – pasakoja A. Griffante.
Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“
